Vien dėl anam pasauly sukrautų ir išviliotų
žemę purviną nupraust eilėm kviestų
tyliai verkia budelis, kai darbas jo sugrotas
ir naktys žada klyst dienom nematančios natų.

Kasdien jo rankos pirštinėtos
šoka, trypdamos brūkšnius kitų,
ir nutepliotas linijas užlieja bangos lėtos,
o verkdamas jis šnabžda: „Gražu juk čia, gražu“.

Pasivagia melodiją ar vingį akvarelės,
plukdytos piešiny vis klykiančiais laivais.
Jo baimės nepasiekia paskirtosios celės,
nes nesulaukdavo vaikystėj Dievo juo pažaist.