Turiu sodą,
kuriame auga žodžiai —
ne kaip medžiai,
ne kaip gėlės,
bet kaip tylūs gyviai,
pasirodantys tik saulei leidžiantis.

Ten auga „dar“,
greta „niekada“,
o „jeigu“ vis leidžia naujus daigus,
nors niekas jo nesodino.
„Atsiprašau“ – vijoklis,
įsikibęs į viską,
bet niekad neras šviesos
be „atleisk“.

Kai kurie žodžiai noksta ilgai —
„ilgesys“ subręsta
tik po kelių metų,
kai pamiršti, 
ką pametei.

Yra krūmai pilni „tavo“ –
saldūs, bet kartūs,
jei suvalgyti vienam.
O „tyla“ —
senas medis,
kurio kamiene tiek metų,
kiek kartų nepasakei,
ką iš tikrųjų jautei.

Kartais sodą aplanko paukštis
ir išneša vieną žodį —
nežinia kam.
Gal tau.
Gal tam,
kuris dar nemoka jų skaityti,
bet jau girdi.

Ir aš vaikštau,
su pintine,
rinkdamas tai,
ko nepavyko pasakyti —
kad iš jų išvirčiau
eilėraštį.

Tą, kurį skaitysi
lyg ragautum uogą —
saldžią,
bet su kauliuku.
Nuryk —
ir galbūt išaugs
tavyje
dar vienas žodis.