Tarp manęs ir tavęs —
siena, kurios niekada nebuvo.
Tik ore įtemptas siūlas,
laikantis pasaulį
iš abiejų galų.

Tu — vienam gale,
aš — kitam,
ir nė vienas netraukiam,
nes žinom:
jei nutrauksim —
viskas grius
net ir tai, ko nesukūrėm.

Kartais vėjas užkliudo tą siūlą
ir jis virpa —
lyg prisiminimas,
per kurį nenori eiti,
bet vis tiek eini
nuogais delnais,
palikdamas ant oro
įbrėžimus.

Nėra plytų,
nėra cemento,
tik mūsų žodžiai,
kurie būtų galėję būti tiltais,
bet tapo —
nepasakytais.

Ir vis dėlto —
vieną vakarą,
kai lietus kris į tarpą tarp mūsų,
gal koks lašas
nukris ant siūlo
taip švelniai,
kad ims ir nutrūks.
Ir mes liksim —
be sienos,
be siūlo,
tik su tuo,
ko nei vienas
nebesulaiko.