Verdu naktį kaip arbatą —
juodą, karčią,
su dulkėmis iš žodžių,
kuriuos pamiršau pasakyti,
kai dar buvo burna,
o ne tuštuma po liežuviu.

Puodelis šildo delnus,
tarsi prisiminimas apie žmogų,
kurio kvapas dar miega
ant neliestos pagalvės.

Lašai krinta
lyg tylūs kaltinimai —
vienas už vakar,
vienas už tą akimirką,
kai nutilom
ir nė vienas nepasakė: „Pasilik.“

Užuolaidos plazda,
tarsi naktis turėtų plaukus,
o kažkas juos glostytų
iš kitos pusės stiklo.
Ten kartais vaikšto šviesa —
ne kaip pažadas,
bet kaip klaida,
kurios negalima ištaisyti.

Laikrodis geria savo laiką —
gurkšnis po gurkšnio,
be cukraus,
be pieno,
be pasigailėjimo.

Sėdžiu,
apsivilkęs savo šešėliu
lyg chalatu,
ir laukiu,
kol arbata atvės
iki tylos.

Tada ją išgersiu
ir pavirsiu naktimi,
kur niekas neberanda kelio
nei į duris,
nei iš sapno.