Šį šaltą žiemos sekmadienį Giedrius kaip visada išėjo su Viskiu pasižvalgyti po giliai apsnigtus kaimo laukus. Pasiekęs kaimo ribą jis paleido nuo pavadėlio didžiulį vilkšunį ir tas šuoliavo per pusnis garsiai amsėdamas. Aplink nebuvo nė gyvos dvasios, bet jeigu kokia gyva būtybė ir būtų kur pasirodžiusi, Giedriui tai visai nerūpėjo. „Tegu sau laksto“, — mąstė sau jis. — „per savaitę visą laiką prie būdos pririštas. Žmonėms duoda laisvę, tai kodėl šuniui aš neturėčiau jos duoti? Kiti ir mano šuns neverti, o laisvę jiems tai visiems davė. Ir kam ji jiems reikalinga…. Kažkada pragyvenome ir be tų laisvių ir visiems buvo gerai.“

Perbridęs pusnis jis su Viskiu išėjo ant žvyruoto keliuko, kuris buvo kelininkų nugramdytas nuo sniego, todėl čia jau buvo smagiau žingsniuoti ir gėrėtis žiemos vaizdais. Kelio tolumoje jis pastebėjo atžingsniuojantį mažą berniuką, kuris pamažu artėjo. „Ko čia tam snargliui prireikė tokį ankstų žiemos rytą?“, — piktai sau pamąstė Giedrius. — „Šuo gali jį ir aploti, bet juk neįkąs, dar nė vienam neįkando. Aš juk jį auklėjau, kad prie žmonių elgtųsi ramiai“. Viskis taip pat pastebėjo ateinančią gyvą būtybę ir dideliais šuoliais ėmė lėkti prie berniuko.

— Viski, Viski, negalima, — ėmė šaukti Giedrius. Bet kur tau…. Šuo, ištroškęs naujų įspūdžių, vis labiau ir labiau artėjo prie mažojo keleivio. Vaikas, pamatęs atšuoliuojantį gyvulį sustojo, ir, aiškiai buvo matyti, išsigando. Šuo, garsiai skalydamas, pribėgo prie jo ir ėmė aplink šokinėti šiepdamas savo didelius nasrus. „Čia geruoju gali nesibaigti“, — pamanė sau Giedrius ir paspartino žingsnį. Kišenėje jis turėjo pavadėlį šuniui pririšti ir manė sau: „Parišiu jį ir parsivesiu į namus. Kas galėjo pagalvoti, kad tokį ankstų rytą ką nors sutiksiu“. Bet kas gi čia? Kiek tolėliau pasimatė atvažiuojanti mašina.

— To betrūko, — piktai sau panosėje suburbėjo Giedrius. — Gal čia jo tėvas atvažiuoja?

Berniukas, visas persigandęs, krito ant snieguoto kelio ir, užsidengęs veidą rankomis, liko taip gulėti. O šuo vis šokinėjo apie jį ir piktai amsėjo. Automobilis priartėjo prie gulinčio ant kelio vaiko, sustojo. Giedrius jau priartėjo prie įvykio vietos ir pastebėjo, kad mašiną vairuoja jo kaimynas Stasys. Jis pravėrė langą ir šūktelėjo:

— Kas čia, po paraliais, vyksta?

Giedrius jau buvo prie pat šuns, pagriebė jį už pakarpos, iš kišenės išsitraukė pavadėlį ir uždėjo jam ant kaklo.

— Giedriau, ar ne per daug sau leidi? — paklausė Stasys.

— O koks tavo reikalas? —sau panosėje burbtelėjo šis.

— Gi vaiką išgąsdinai, gali kokia nervų liga susirgti, — tęsė Stasys. — Aš žinau, kad tai Tomukas, jo tėvas medžiotojas, gali tavo šunį ir nušauti supykęs už tokius darbus.

— Geriau žiūrėk savęs, — dar kartą suburbėjo Giedrius ir, vedinąs už pavadėlio Viskį, jau ruošėsi eiti į namus.

— Šiandien vakare užeisiu pas tave, — šūktelėjo Stasys ir jau linksmiau pratarė. — Nesipykim, kaimynai gi esam. Bet šuns kitą kartą laukais neleisk.

— Gerai jau, gerai, — kiek atsileido ir Giedrius, — lauksiu tavęs.

„Koks jovalas užvirė“, — mąstė sau Giedrius nelinksmai žingsniuodamas kiek sniego jau apipustytu keliu. Mat ėmė kilti pūga ir geriausias sekmadienio praleidimas tikriausiai ir bus vakare prie arbatos puodelio su kaimynu. „Bet nuotaiką tai sugadino“, - toliau jis suko savo nelinksmas mintis. — „Ir reikėjo tam vaikigaliui ant kelio pasitaikyti…. Bet vakare aš tam Stasiui turėsiu ką papasakoti iš savo gyvenimo, jis dar nežino, ko aš esu matęs šiame sviete. Kiek kartų kalbėtasi, bet kažkaip neišeina pasakyti, kas ant širdies guli. Bet kad ir jis nėra atviras su manimi. Visi šiais laikais tokie“, — galiausiai piktai nusispjovė, o čia jau ir prie savo namu priėjo.

Grįžęs namo, Giedrius smarkiai trinktelėjo durimis — ne iš pykčio, o iš įpročio pabrėžti savo valdžią. Viskis nutįso į prieangį, purtydamas sniegą nuo letenų. Iš virtuvės pasklido silpnas, bet malonus žuvienės kvapas. Jis pasiekė Giedriaus nosį ir bematant ėmė jį erzinti.

— Ką čia verdi? — grubiai riktelėjo jis žmonai dar neįžengęs į virtuvę. — Vėl žuvienė?

Jo žmona, smulkaus sudėjimo, siaurais pečiais, atsisuko išgąstingai. Rankos su mediniu šaukštu sustingo virš puodo.

— Pagalvojau... žinai, netoli upė, galėjai... galėjai pats...

— Ką? Pats? Ar aš tau koks kvailys, kad per speigus žvejočiau? — iškošė jis ir priėjęs sugniaužė kumštį ant stalo krašto. — Aš visą gyvenimą dirbau, o dabar turiu dar po ledą lakstyti dėl kvailos žuvienės?

Moteris palinko, lyg norėdama pasislėpti. Puodas vos neslydo nuo viryklės.

— Atsiprašau, tiesiog... pagalvojau, kad patiktų... — sumurmėjo ji tyliai.

— Nereikia man tavo galvojimų! Nori kažką padaryti — daryk, bet neklausinėk. O jei jau darai, tai kad būtų skanu! Ne kažkoks žuvies pomidoruose marmalas!

Virtuvėje stojo įtempta tyla. Tik puodo burbuliavimas ir šuns letenų brūžinimasis koridoriuje. Giedrius dar kartą permetė žvilgsniu žmoną, tada atsisėdo prie stalo, griebdamas šaukštą ir nusitvėręs šlapią laikraštį.

— Kad tik žinotum, kaip man viskas nusibodo... Ir šita žiema, ir tie vaikai išvažiavę, ir tu su savo verksmingumu, — murmėjo sau po nosimi.

Jo žmona tylėjo. Ji visada tylėdavo. Buvo įpratusi, kad jos vieta — po vyro šešėliu. Tačiau tą akimirką ji mintyse maldavo Dievo: "Jeigu teisybė pasaulyje dar gyva — tegul ji kalba."

Virtuvė buvo šilta, bet ne vien dėl viryklėje kunkuliuojančios žuvienės. Joje tvyrojo tylus, sunkus ilgesys — toks, kuris nepakeliamas, bet vis tiek tampa kasdieniu palydovu. Skaistė stovėjo prie lango, rankose laikydama šaukštą, kuriuo be sąmoningos valios maišė sriubą. Už lango vėjas pustė baltą, lyg vaikystės sapnas, lauką, bet jos mintys klaidžiojo ne sniege — o Anglijoje.

Ten gyveno jos vaikai. Du paukščiai, kuriems šita žemė buvo per kieta — nei darbo, nei laisvės, tik dusinantis spaudimas ir visur alsuojantis „reikia pakentėti“. Ir ji, motina, suprato — nepaliko jie jos, paliko šalį, kur jų niekas nelaukė. Kur Giedrius, jų tėvas, juos vadino išlepėliais, išverstaskūriais. „Jei būtų buvę vyrai, būtų radę sau vietą čia. O dabar – svetur skalbia puodus ir vairuoja anglus.“

Skaistė niekada neprieštaravo jam garsiai, bet tyliai, širdyje, jos skausmas augo kaip pavasarinė upė. Ji prisiminė, kaip sūnus kartą pasakė: „Mama, mes nebegalim čia gyventi. Mes trokštam laisvės. O čia net oru negalima kvėpuoti.“ Ir ji žinojo — nebuvo tai maištas. Tai buvo tiesa.

Giedrius to nesuprato. Ar nenorėjo suprasti. Jis buvo šio krašto akmuo: sunkus, šalnas ištveriantis, bet šaltas. Jam visa buvo paprasta: „Kas silpnas — tas kaltas. Kas neturi — tas nepakankamai stengėsi.“ Skaistei tokia logika atrodė nežmoniška. Bet kaip ginčytis su žmogumi, kuris žino viską? Kurio žodis — paskutinis? Ji bijojo sužeisti jo vyrišką orumą, tą sustabarėjusį, bet trapų autoritetą. Todėl tylėjo.

Ir kai šį rytą jis vėl burbtelėjo, kad žuvienė „ne tokia kaip reikia“, kai jo žvilgsnis persmelkė ją it priekaištas už viską — už sniegą, už gyvenimą, už išvykusius vaikus — ji tik linktelėjo.

Bet jos širdyje kilo lėtas, tylus klausimas: Ar Dievui tai patinka? Ar Jis nori, kad žmogus būtų toks, kaip mano vyras? Kad smerktų savo vaikus? Kad žiūrėtų į gyvenimą kaip į kovą, kur visi pralaimi, tik jis vienas — teisus?

Už lango šuo lojo. Vėl kažką pajuto, kažkas atėjo. Skaistė atsiduso ir pakabino samtį. Ji žinojo: gyvenimas dar nesibaigė. Dievo tiesa dar nepasakyta. Bet ji bus.




Vakaro pokalbis

      Lojantis Viskis paskelbė svečią dar prieš jam beldžiant į duris. Giedrius sėdėjo prie stalo ir iš tolo atpažino žingsnius. Duris atidarė be entuziazmo.

— Na ką, Stasy, kaip pažadėjai, taip ir atėjai, — sumurmėjo jis, užleisdamas kaimyną į vidų.

— O kaip gi kitaip, — šyptelėjo Stasys ir nusiavė snieguotas vilnones kojines dengiančius batus. — Toks oras, kad ir karčemoje nesmagu, o pas tave — šiluma, žmona sriubos užvirusi.

— Žuvienės. Nuo pietų dar liko, — burbtelėjo Giedrius.

Stasys sėdo prie stalo, atsargiai apžvelgė kambarį. Jis buvo tvarkingas, bet be dvasios. Visur — kampai, daiktai padėti tarsi pagal karinį reglamentą. Tyliai dūsavo, gerdamas arbatą.

— Žinai, — pradėjo jis, — šiandien, kai pamačiau tavo šunį, man viskas atrodė kaip senais laikais. Tik kad tada mes dar gyvenom su viltimi, kad kažkas bus. Dabar... viskas išardyta. Kaip tie kolūkiai. Suardyti, išvogti.

Giedrius susiraukė.

— Ir gerai. Tiek metų žmonės dirbo be užmokesčio, kad tik valdžia turėtų. Kam to reikėjo?

Stasys pamėtėjo šaukštelį į puodelį, garsas skambėjo kaip koks ginklo spragtelėjimas.

— Aš pats buvau kolūkio pirmininkas. Žinau, kas buvo. Bet vis tiek... viskas buvo kitaip. Buvo struktūra. Žmonės turėjo darbą, žemę, gyvulius. O dabar? Tik išdaužytos fermos sienos. Plytas žmonės vežėsi namo kaip karo trofėjus. Galvojo, kad stato savo ateitį, o pastatė tik griuvėsius.

Giedrius tylėjo. Taip, jis ir pats dar prisiminė, kaip iš buvusio sandėlio plytas išsivežė su traktoriumi — ne jis vienas. Bet juk visi taip darė. Tada buvo svarbu išgyventi.

— Tai ne Lansbergis sugriovė, — toliau tęsė Stasys. — Mes patys. Pirmininkai pirmieji techniką išsidalijo. Kaip godūs vilkai. Ir aš... irgi buvau tarp jų. Ne viską išgelbėjau. Kai kada nuleidau galvą, kai kada... prisidėjau.

Giedrius pasimuistė. Jam nepatiko tokios išpažintys. Vyras turi laikytis, o ne verkti ant pečių.

— Tai ką, dabar verkim dėl to? — atšovė jis. — Reikia gyventi, ne gailėtis.

Stasys kiek šyptelėjo. Jo žvilgsnis nukrypo į langą.

— O tu kada nors dar nueini prie upės? Ten, kur mes jaunystėj sėdėdavom?

— Žiema dabar, tingisi, — numojo ranka Giedrius. — O ir kam? Parduotuvėj nusiperku.

— Žinau, — tyliai atsakė Stasys. — Bet... man tai ne dėl mėsos. Tai malda. Išsėdi vienas, matai, kaip plaukia vanduo, kaip ledai braška. Supranti, kad viskas teka, bet ne kiekvienas plaukia kartu. Kai kurie sustingsta. Užstringa.

Giedrius atšovė:

— Man tavo upės nieko nereiškia. Mano laisvė — čia, namie. Ir mano taisyklės.

— O va tavo vaikai tų taisyklių neištvėrė. Išplaukė, kaip tie ledai. Ir nebepasuko atgal, — tarė Stasys, tyliai, bet tikslingai.

Virtuvėje stojo tyla. Tik laikrodis ant sienos mušė sekundes. Skaistė, stovėjusi už kampo, trumpam pažvelgė į juos, bet nieko nesakė. Jos akys spindėjo. Ji girdėjo. Ir kažkas joje atgijo.




Tyla, kuri byra

— Tu nieko nesupranti, — staiga pakilo Giedrius. Jo balsas dar buvo tvirtas, bet jame jau nebeskambėjo tas pat įsitikinimas. — Jie išvažiavo, nes buvo silpni. Nes nenorėjo kovoti. Nes rinkosi lengvesnį kelią!

— Ar tikrai? — ramiai, bet kietai atsakė Stasys. — Ar tikrai lengviau būti svetimoj žemėj, kur niekas tavęs nepažįsta? Kur tampi nuliu, be kalbos, be artimųjų, be savo žemės kvapo?

Giedrius nutilo. Jo šnervės plėtėsi, lyg jis būtų ką tik nubėgęs kilometrą.

— Jie... — pabandė kažką tarti, bet užstrigo.

— Tu man pasakyk, Giedriau, — įsiterpė Stasys, dabar jau nebe kaimynas, o žmogus, pažinęs gyvenimo svorį. — Ar tau niekad neskaudėjo? Kai durys užsidarė. Kai tavo sūnus tavo paties akyse virto „išdaviku“. Ar niekad nepaklausei savęs: gal ne jie išdavė, o mes?

Tyla tvyrojo ilgai. Tik laikrodis mušė, tik Viskio nagai subraukė grindis. Skaistė stovėjo prie pečiaus, vis dar laikydama puodelį, kuriame seniai atšalo žolelių arbata. Jos akyse buvo ne baimė — nebe. Buvo laukimas.

— O ką tu būtum daręs mano vietoj? — tyliai paklausė Giedrius, beveik be tono. — Kai visa griuvo... Kai niekas nebesiklausė... Kai valdžia keitėsi kaip kojinės... Kai tavo paties sūnus sako, kad esi atgyvena...

— Aš būčiau mylėjęs, — paprastai atsakė Stasys. — Ir būčiau ėjęs prie upės. Kad bent ten su savim pabūčiau atviras.

Giedrius nuleido galvą. Pirmą kartą per ilgus metus. Jam neskaudėjo kūnas. Skaudėjo vidus — kažkas, ką jis ilgai laikė po plieniniu kiautu. Jis pajuto, kad pavargo. Pavargo nuo savo teisumo, nuo kovos, nuo tylinčios žmonos, nuo sūnų, kurie negrįžta.

— Gal kada nueisiu prie tos upės, — pagaliau ištarė. — Kai nustos pūsti.

Stasys tyliai šyptelėjo. Jo veide nesimatė pergalės — tik supratimas.

— O gal pūga ir yra tai, kas tau būtina, kad pagaliau išgirstum save, — pasakė jis, keldamasis nuo stalo. — Eisiu jau. Tu pagalvok, Giedriau. Ne apie mane. Apie save.

Durys užsitrenkė tyliai. Šuo nebelojo. Skaistė liko stovėti. Ji nieko nepasakė — nes pirmą kartą juto, kad nereikia.

Ji jautė, kad teisingumas — dar tik artėja.




Paskutinė kelionė

       Kitą rytą Skaistė, stovėdama virtuvėje, atsargiai tarė:

— Giedriau, baigėsi miltai ir arbata. Gal nuvažiuotum į miestelį?

Jis kažką suburbėjo apie „be reikalo važinėjimą“, bet galiausiai vis tiek užsimetė striukę. Raktai nuo „Lexus’o“ buvo visada toje pačioje vietoje — ant kabliuko prie durų. Tarsi jo gyvenimas būtų nuolat pasiruošęs skubėti.

Nors kelias buvo slidus, snieguotas ir vis dar pustė, Giedrius mynė greičio pedalą be sąžinės graužaties. Prie jo grojo sena rusiška radijo stotis, kur dainos apie didvyrišką vyriškumą skambėjo kaip fonas jo gyvenimo įsitikinimams. Jis važiuodavo greitai. Jis tikėjo, kad jam nieko nenutiks. Juk niekada iki šiol nenutiko.

„Visi dabar sukiužę, bijo visko. Aš vis dar stoviu kaip uola“, — pamąstė.

Bet uola slydo. Posūkis buvo per status. Kelias — ledu padengtas. Priešpriešais — mašina. Jis pabandė sukti, bet buvo per vėlu.




Smūgis

        Garsai nutilo. Radijas nebešneka. Oras, tarsi sustojęs, spaudė jo krūtinę. Jis jautė kraują burnoje. Kažkur toli, matė išdaužytą stiklą. Sniegas — dabar raudonas.

Ir tada atėjo tyla. Giedrius gulėjo pusiau prispaustas, jo galva lėtai linko šonan. Jis negalėjo pajudėti. Bet galėjo galvoti.

„Sakoma, kad prieš mirtį pamatai visą savo gyvenimą...“

Jis iš tiesų ėmė matyti: savo tėvą, kuris irgi buvo šaltas. Savo sūnų, išeinantį be atsisveikinimo. Skaistę, su lėkštute arbatos, visada tylią. Savo šunį, bėgantį per laukus. Tomuką, gulintį ant kelio.

Tačiau viskas buvo blanku. Nebuvo ryškių spalvų, nebuvo šviesos. Tik tamsa. Ji artėjo kaip debesis, nepermatoma, šalta.

„Kur ta šviesa? Kodėl man — tik tamsa?“

Giedrius pabandė sušukti, bet burna neatsivėrė. Norėjo atgailauti — bet nejautė gailesčio. Jautė tik tuštumą. Tik dabar jis suprato, kad niekada nemylėjo. Tik reikalavo. Kad nebuvo stiprus — tik kietas. Kad nugalėjo visus — bet pralaimėjo save.

„Dievas... ar Tu čia?“

Tyla.

Tamsa nusileido kaip švinas. Nebuvo nieko. Tik dingstantis kvėpavimas, nykstanti sąmonė. Jis grimzdo. Be atgailos. Be šviesos. Be vilties.