Ėjau per žemę – minkštą, kietą,
gyvenimo daug pamačiau
ir atsistojau į man skirtą vietą –
stovėti čia man daug tvirčiau.
Pasaulis blaškos, serga, ryja,
tarsi vaisius – vieni kitus sunokę.
Atsiremiu į seno svirno siją –
gyventi taip aš nebemoku.
Kaimynas springsta, pinigais aptekęs,
„Rolsroisas“ kieme žiba jo.
O aš, nors visko nebetekęs,
kas vakarą ramus grįžtu namo.
Gulu į lovą, nusivaręs,
tačiau – su sąžine ramia.
Sena varna kieme karkia –
gyvenu taip, kaip mokė to mama.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): poeta
Sukurta: 2025-06-06 12:17:58
Manau, kad gauname to, ko nusipelnome ir nenusipelnome, o troškimai dažnai būna nepamatuoti, iliuzijų tipo, dažnai esame nesavikritiški ir perdėm susireikšminę.