Ji taip lengvai atpažįstama –
su ta pačia gėlėta skarele,
gano paukščius akimis,
pjauna žolę, sako – vėliau 
pailsės, 

o tąkart rankų virpesį,
gyvenimo teorijas, kuriom
gyveno vienas vėjas –  
išpylė kaip stiklinę pieno,

sakė –
nepjausianti žolės daugiau,

sodri žolė praaugo
šunį, akmenį, švytėjimą langų,
ir troško vasaros tokios ilgos
su liepom septyniom,                                           

sakyk geriau, kas atsitiko?
tokios pat akys mėlyno dangaus,
tokios pat nuotraukos
vos atpažįstamos, kad,
rodos, pasirinko radinių,

sakyk, kas atsitiko? –
išėjo mama ir visiškai nieko daugiau.