Seniai, seniai mažame kaimelyje stovėjo nedidelė bažnyčia, kurioje visada švietė žvakės prie Mergelės Marijos statulos. Tos žvakės buvo įvairių dydžių – didelės ir prabangios degė per šventes, o mažytės, vos vos spindinčios, švietė paprastomis dienomis.

Tarp visų žvakių buvo viena mažiausia, beveik nepastebima. Ji jautėsi nereikalinga, nes galėjo degti tik kelias minutes. "Kam aš naudinga?" – mąstė ji, stebėdama, kaip didelės žvakės šviečia ryškiai ir ilgai.

Kartą į bažnyčią įėjo vyras, kurio širdis buvo sunki nuo rūpesčių. Jo akys buvo pilnos ašarų, o lūpos be garso šnibždėjo: "Šventoji Motina, parodyk man kelią." Bet jis neturėjo nė cento žvakei uždegti. Staiga mažytė žvakė sušvito iš džiaugsmo – bažnyčios klebonas ją pasiūlė vyrui uždegti.

Vyras priėjo prie Mergelės Marijos statulos, uždegė mažąją žvakę ir ištarė: "Ačiū už šviesą, Marija. Dabar jaučiu, kad Tu su manimi." Vyras paliko bažnyčią, o jo širdis buvo lengvesnė.

Kai žvakės liepsnelė pamažu užgeso, ji suprato, kad jos trumputis gyvenimas buvo kupinas prasmės. Nors ji degė tik kelias akimirkas, jos šviesa atnešė paguodą žmogaus sielai.

Nuo tos dienos Mergelė Marija, su savo gailestingumu ir meile, saugojo šią mažąją žvakę kaip pavyzdį visiems – net mažiausios pastangos gali apšviesti tamsiausias sielos gelmes, jei tai daroma iš širdies.