Kodėl tu nesakei man, kai sunku buvo?
Aš būčiau ašarą nušluostęs nuo akių.
Dabar praėjo viskas, jau pražuvo –
Daugybė tik beliko tų minčių lakių.

Žinok, tu man ateityje, kai skausmas spaus,
Išlieki man jį ant peties tvirto.
Tuomet nauja diena, vilties pripildyta, išauš.
Ir vis dėlto... tas ąžuolas mano kieme virto.