Viskas šičia kvailai sakralu:
Ir teatru trenkiąs naftalinas,
Ir pelijimas mūsų likimų,
Ir žydėjimas mūsų žiemų...

Viskas šičia per daug banalu:
Liūdesys, slampinėjantis tyliai
Nuo vienų atskirai prie kitų,
Kažkodėl niekada neprabylantis,

Tik užčiaupiantis burnas kitiems,
Netikrų niekada nepaliečiantis
Ir vis vien – kiekvienam sutiktam
Gilų randą sieloj įrėžiantis

Tarsi būtų įrėžęs mėnulį,
Ir išugdęs amžiną naktį,
Tarsi tyčia būtų užkūręs
Kiekvienam po mirimo dagtį,

Kuris niekaip nesibaigia niekur
Taip, kaip niekas visur neprasideda,
Kaip tylėjimas svetimo svieto
Ir kaip savo bailus nuliūdimas.

Kažkodėl man čia visad ir viskas
Amžinai liks kvailai sakralu,
Gal kam teatras gyvenimu tviska,
O man – liūdesio naftalinu.