Nebegalim atverti širdies –
taip trūksta nuoširdumo.
Jau atrodo – viltis suspurdės,
bet, deja, vėl nutrūksta siūlas.

Širdis blaškosi, nerasdama lizdo –
tai erškėčiai, tai vėl brūzgynai.
Tiek daug pasakyta ir nutylėta –
gyveni lyg amžinoj laukymėj.

Per vėlai ar per anksti gimęs,
suprastas, nesuprastas, kitokis,
daraisi nei gyvas, anei miręs –
lyg iš medžio išdrožtas Pinokis.

Skaičiuoji, kiek veidų žmogus turi –
daug, skirtingi pagal svorį ir tūrį.
Gerai, jeigu atpažinti laiku suspėjai –
piktą žolę galėjai pavadinti kamėja.

Atėjus vakarui, visos kaukės nukrinta –
pats su savimi lieki nuogas prieš Dievą.
Nuoširdumas laukia ir niekur nedingsta –
nukrenta kaukės, pamatai žmogaus sielą.