Rytas prasideda
„postų“ peržiūra.
Skaitau:
„... įsimyliu kiekvieną
praeinančią moterį...“
STOP, susimąstau,
o mes, moterys,
vyrus įsimylime
kaip, ausim?
Nagi, paklausom sodraus,
gražiai pakimusio
balso šeimininko;
„... mažyte mano, tu
šiąnakt nuostabi...“
ak....... ak.......
 
Akys bėgioja turiniu,
pirštai vaizduoklio stiklu
Valgau aštuonkojį –
asmenukėje šypsosi gurmanė.
Šiurpstu nuo minties,
kuri koja pirmoji,
ta, vyno padaže – jos trys,
likusios penkios matyt
vis dar prie kūno...
brrrrrrrrrrrrrr...
Gurkšteliu ryto kavos,
valgyti nebesinori...
Stebiu toliau –
ką tik gimę kūdikiai
taip gražiai verkia...
Tikrai – verkite, verkite,
mažyliai, laimingi esate,
kol nesuvokiate, kur papuolėte.
Va, ten dronas sprogmenį
numetė žaidimų aikštelėje,
čia – sunkvežimis rėžėsi į minią.
 
Ėk... nėra jau taip baisu...
 
Žemėje, mes, žmonės:
auginame vaikus, gėles, kates,
įsimylime, pykstamės, taikomės,
žavimės bei žavime, kuriame,
griauname, rašome, skaitome...
žodžiu – gyvename ir
rytais, perbėgant „postus“
dėliojame patiktukus.