anoniminių alkoholikų susirinkime

Izaokas. Mano vardas Izaokas, aš alkoholikas. Kai man buvo gal kokie penki metai ar panašiai, mano tėvas Abraomas sulaukė kvietimo paaukoti mane. Man tėvas to nesakė, tik kad kažką aukosime. Na, gerai. Mes lipome į Morijos kalną, kur paprastai būdavo aukojama, tam ten yra įrengtas aukuras, ir tada aš staiga susivokiau, kad su savimi mes nesinešame ėriuko, tai ką aukosime, paklausiau tėvo. Tėvas apsiverkė, pasakė, tave, sūnau, nepyk, taip įsakė Viešpats. Aš nuraminau tėvą, pasakiau, ką gi, jei Dievas to nori, aukok. Abraomas, tai yra, mano tėvas paguldė mane ant aukuro, prieš tai paklojęs sausų žabų, ir būtų jau žiebęs ugnį, bet laiku danguje pasirodė Viešpaties angelas ir tarė: tu išlaikei išbandymą ir įrodei savo meilę Aukščiausiajam, galite grįžti namo. Tačiau visai netoliese pamatėme krūmuose įstrigusį aviną, tai nusprendėm bent jį paaukoti. Tokia tad istorija, ačiū kad išklausėt.
Vedantysis. Pasilik su mumis. Ką gi, pirmos dalies laikas baigėsi, kviečiu visus į trumpą pertrauką ir susitiksim antroje dalyje. Sveikimas prasideda antroje dalyje, taip teigia mūsų senbuviai. Pertrauka.
Rebeka. Žinai, man patiko tavo pasakojimas, jis toks lyg iš gyvenimo.
Izaokas. Aš ir esu iš gyvenimo, aš tikras.
Rebeka. Taip taip, atleisk, ne tą norėjau pasakyti. Mano vardas Rebeka, būkim pažįstami.
Izaokas. Malonu. Dar susitiksim.
Rebeka. Tu išeini, neliksi antroj daly?
Izaokas. Deja, turiu daug darbo, sesija už dienų.
Rebeka. A, tu mokaisi?
Izaokas. Taip, o tu ne?
Rebeka. Oi ne, man jau atsibodo visos tos knygos, paskaitos, atsiskaitymai.
Izaokas. Suprantu tave.
Rebeka. Beje, o kur tu studijuoji?
Izaokas. Konservoj, aš smuikininkas.
Rebeka. O, geras, tokių čia dar nebuvo. Galėsiu kada paklausyti?
Izaokas. Žinoma, kitą penktadienį egzaminas. Pasirodymas viešas, gali ateiti ir dar ką nors atsivesti.
Rebeka. Mes ateisim visa grupė.
Izaokas. O ne, nereikia, nesuprask klaidingai, bet jei ten sueis visi šitie, na, supranti.
Rebeka. Supratau, aišku, ateisiu viena.
 
bute

Abraomas. Džiaugiuosi, kad tada jo nepaaukojau. Sulauksiu galgi anūkų. Dievas mane išgelbėjo nuo vaikžudystės.
Sara. Tu vis su tuo Dievu, tai aukoji, tai Dievas apsigalvojo. Aš manau, kad tau su galva negerai. Turi gydytis vieną kartą. Perdaug geri, eik užsikoduok arba užsirašyk į anonimus. Nesuprantu, kodėl Izaokas ten nuėjo? Greičiausiai tavo kaltes išpirkti. O aš, jei nori žinoti, tada būčiau tave sudeginusi, jei vienas būtum parėjęs. Taip ir žinok. O gal tu ir žinojai, kas tavęs laukia, todėl ir išsigandai, bet suvertei viską, kaip visada, į kažkokį Dievą, kad jis kur galvą nusisuktų.
Abraomas. Neburnok, moterie, eik geriau dar alaus parnešk, matai, kad šaldytuvas tuščias.
Sara. Taip, kurgi ne, lekiu sijoną pasiraitojus. Vienintelis sūnus man paguoda senatvėje. O kai instrumentu užgriežia, visada apsiverkiu, taip nuostabiai vaikas groja, lyg koks Paganinis.
Abraomas. Negaliu pakęsti, kai jis čirpina tą balalaiką, nors iš namų bėk. Tada tikrai imu gailėtis, kad angelo paklausiau.
Sara. Tau visada taip, tai Dievas, tai angelas, apsispręsk vieną kartą, kai meluoji.
Abraomas. Tylėk, moterie, aš niekada nemeluoju, negi tu, kvaila višta, galvoji, kad Dievas pats lakstys lėktuvu į bet kurį pasaulio kraštą? Tam jis ir laiko angelus, kad jie dirbtų kurjeriais, supratai?
Sara. Taip taip, siuntų pristatymas į namus.
Abraomas. Taip, o ką? Ir dar, nepamiršk, kad man turi būti dėkinga, kad sukūriau žydų tautą. Todėl bėk ir atnešk alaus.
Sara. Ir velniam tu ją sukūrei? Kad paskui mus persekiotų visokie hitleriai, holokaustus darytų. Ačiū, vos nepasakiau Dievui, ačiū mano motinai, kad laiku pabėgom iš tos šiaurės Jeruzalės, nes jei ne ji, būtų mus supakavę tame Vilniuje ir išvežę į kokį Osvencimą.
Abraomas. Taip, tavo motina buvo gudri, gerai dar, kad dirbo geležinkeliuose, tai pasprukom, bet ir Dievas, manau čia ranką pridėjo.
Sara. O ko kitų žydų neišgelbėjo, ko ten rankos nepridėjo? Ir mano motina galų gale buvo tų prakeiktų lietuvių įskųsta ir įkišta į getą. Ten ir pasibaigė, duok jai Izraelio karalystę.
Abraomas. Suprask gi tu, jis vienas, Dievas taigi, o tų fašistų milijonai, kaip jis galėjo vienas juos visus sutvarkyti? Taip, tavo motina, deja, mirė gete, bet tai vis geriau, nei per kaminą iškeliauti. Džiaukis tave, mane išgelbėjo, kiek pajėgė, tiek padarė. O lietuvių irgi visokių yra, vieni skundė, kiti gelbejo. Ech, ir kur tas Izaokas, gal jis nueitų alaus. Aš gi batų neturiu, pats nueičiau, bet visai suplyšo.
Sara. Mažiau gerk, tada batams liks.
Abraomas. O tu žinai, kiek batai kainuoja? Be tūkstančio neišsiversi. Su kažkokiom basanožkėm aš neisiu, vis tik esu žydų karalius. O pensija kokia? Ech, tik alų ir belieka maukti, rimto gėrimo neįpirksi.
 
parke
 
Rebeka. Tai tu mane vesi?
Izaokas. Žinoma, kitaip ko gi su tavim ... miegočiau?
Rebeka. Norėjai pasakyti dulkintumeisi, juk miegoti mes dar nemiegojom.
Izaokas. Man nepatinkas tas žodis.
Rebeka. Ir tai buvo tik tas vienas kartas. Prieš dešimt minučių.
Izaokas. Bet mėnesienoje, gamtoje, kaip pirmykščiai žmonės. Ar nemanai, kad tai romantiška, kad tai gal kažko didžio pradžia?
Rebeka. Turi galvoje vaikus? Gaila, nepaėmiau prezervatyvų. Tu gal net nežinai, kas tai yra?
Izaokas. Kam jie, jei mes suplanavome didžią ateitį?
Rebeka. Tai tu suplanavai, aš tiesiog tau nesipriešinau.
Izaokas. Rebeka, bet juk tai puiku, aš žinojau, kad tave sutiksiu ir mes susilauksime dvynukų.
Rebeka. Dvynukų? Tu išprotėjai, einu įkrisiu į fontaną, gal dar galima kažką pakeisti.
Izaokas. Vėlu, Rebeka. Aš toks laimingas.
Rebeka. Aš jau tada grupėje pagalvojau, kad tu nesveikas, bet man patiko tavo veidas ir dar tai, kad tu gražiai groji, bet kalbėjai visiškas nesąmones apie kažkokį aukojimą. Dabar matau, kad tau su galva tikrai ne viskas tvarkoje.
Izaokas. Koks skirtumas, ką aš kalbėjau, svarbu – mes būsime laimingi.
Rebeka. Tai jau tikrai, su tavim kaip gi nebūsi.
Izaokas. Noriu atvesti tave į savo namus, supažindinti su tėvais, tik būk maloni, nusivalyk žoles nuo suknelės ir nekalbėk vulgariai. Geriau visai nekalbėk, aš vienas kalbėsiu.
Rebeka. Tai gal man apsimesti kurčnebyle, idiote?
Izaokas. Na kam tu taip, jie nepratę prie tokio stiliaus, supranti, jie iš senovės, jiems tokie išsireiškimai apskritai nežinomi.
Rebeka. Turi galvoje dulkintis?
Izaokas. Taip. Ir kas yra prezervatyvai, jie taip pat nežino.
Rebeka. Puikumėlis, matyt nedaug bus bendrų temų, tada gal tikrai geriau nekalbėti.
Izaokas. Viskas bus gerai, pamatysi. Beje, jie yra žydai.
Rebeka. Žydai? Ką tu sakai? Kur aš papuoliau? Tada ir tu žydas.
Izaokas. Taip. Argi nesakiau?
Rebeka. Ne, nesakei.
Izaokas. Galvojau ir taip aišku, jei tėvai...
Rebeka. Vadinasi, tu apipjaustytas?
Izaokas. O argi yra koks skirtumas?
Rebeka. Iš tikrųjų tai nepajaučiau.
Izaokas. O tu turėjai su kuo lyginti?
Rebeka. Ne. Ne, tu pirmasis.
Izaokas. Taip ir galvojau, tu irgi pirmoji.
Rebeka. Aha, tai jau tikrai. Tai...
Izaokas. Pirmyn, čia visai netoli.
 
gatvėje

Praeivis. O tu žinai, aš tau pavydžiu.
Elgeta. Tai aišku, juk man nereikia spręsti visų tų problemų, kurios kamuoja tave.
Praeivis. Tiksliai, tu labai teisingai pastebėjai. Tau tai kas, niekas nerūpi, o man vienos bėdos.
Elgeta. Va va, jei nori, galim apsikeisti.
Praeivis. Rimtai? Ir tu sutiksi įlįsti į mano kailį?
Elgeta. Ko nepadarysi dėl gero žmogaus.
Praeivis. Visai aš negeras, bet greit pats pamatysi. Nusivilk savo švarką ir imk mano paltą.
Elgeta. Ir skrybėlę. O piniginę turi?
Praeivis. Rasi vidinėje kišenėje.
Elgeta. O kaip mes vėl susikeisime?
Praeivis. Ar tu norėsi?
Elgeta. Ką gali žinoti. Kaip tavo vardas?
Praeivis. Viską greit sužinosi. Iki.
Elgeta. Koks keistas tipas.
 
 
 bute

Rebeka. Tėvai, čia tu? Aš tualete. Valgis ant stalo, dar šiltas. Pavalgyk, aš turiu bėgti.
Elgeta. Gerai, dukrele, aš viską rasiu. Būk atsargi gatvėje, slidu.
Rebeka. Tu užkimęs, tėvai? Kaip gali būti slidu, juk vasara?
Elgeta. Bet šlapia. Daug kalbėjau prieš vėją, tai pakimau.
Rebeka. Nepyk, neprieisiu, nes skubu. Pasimatysim vakare.
Elgeta. Tu pakeli kada nors akis nuo telefono?
Rebeka. O kam? Aš prisimenu, kaip tu atrodai. Tik išsimaudyk, nuo tavęs blogas kvapas.
Elgeta. Aha. Taip ir padarysiu.
 
Mama. Mielasis, tu maudaisi?
Elgeta. Ką sakai?
Mama. Nieko. Sakau parbėgau trumpam, nepaėmiau ryte paso, nepagalvojau, kad reiks, o pasirodo mane komandiruoja į Jugoslaviją, o ten be paso niekaip. Jie, supranti, dar ne Šengeno zonoje, todėl reikia paso.
Elgeta. Aaaaaaaaa....
Mama. Tu užkimęs?
Elgeta. Ką sakai?
Mama. Nieko, sakau, gal šiandien ir negrįšiu, nes lėktuvas naktį, tai ko grįžti. Jūs juk viską turite. Pinigai skrynelėje, ten dar pora šimtų lieka, kitus pasiimu. Juk tu dar ir prie savęs turi, ar ne?
Elgeta. Ką sakai?
Mama. Nieko, sakau, prauskis, aš išeinu.
Elgeta. Gero skrydžio.
Mama. Ate, apsivilk chalatą, nevaikščiok nuogas po butą, per langus visi mato, paskui man vėl sakys, taviškis striptizą rodo.
Elgeta. Ką sakai?
Mama. Nieko, aš jau išėjau.
 
skambutis į duris
 
Elgeta. Jūs pas ką?
Policininkas. Jūs pilietis toks ir anoks?
Elgeta. Palaukit, aš turiu pažiūrėti į piniginę.
Policininkas. Jūs ką, neprisimenate savo pavardės?
Elgeta. Matote, aš papuoliau į keistą situaciją, ir jei jūs ieškote manęs dėl kažkokio nužudymo ar vagystės, tada aš tikrai ne toks ir anoks, įvyko sumaišymas.
Policininkas. Renkitės, nuovadoje viską paaiškinsite.
Elgeta. Gerai, bet kol aš surasiu drabužius, juk šiame bute aš pirmą kartą, gal jūs paaiškinsite man, kuo esu kaltinamas?
Policininkas. Dabar pats prisipažinote, kad įsibrovėte į svetimą butą, tai irgi prisidės prie kitų jūsų nusikaltimų.
Elgeta. Aš toks blogas, tiksliau toks ir anoks yra toks blogas?
Policininkas. Nesuprantu, ką šnekate, bet, manau, nuovadoje išsiaiškinsime. Geriau visai nesirenkite, nes dar prisidės ir  asmeninių daiktų vagystės, jeigu sakote, kad čia pirmą kartą šiame bute.
Elgeta. Bet chalatą galiu pasiskolinti?
Policininkas. Tik iki tol, kol jums uždės kalinio rūbus. Arba geriau renkitės šiuo paltu.
Elgeta. Kodėl? Jūs manote, kad taip bus geriau?
Policininkas. Nuovadoje paaiškinsiu.
 
bute

Rebeka. Taip, tu teisus, atspėjai, kad gims dvynukai. Net lytį atspėjai.
Izaokas. Aš neatspėjau, žinojau. Kiek galima sakyti, kad aš susijęs su Aukščiausiuoju.
Rebeka. O man nusišikti, nes aš netikiu šitom nesąmonėm. Nuo jų man vėl norisi pradėti gerti.
Izaokas. Nedaryk to, tu negeri jau tiek metų.
Rebeka. Grįžkime prie dvynukų, tu tvirtini, kad pirmas pasirodė Ezavas.
Izaokas. Taip, taip ir buvo.
Rebeka. Iš kur tu žinai, tavęs neįleido į palatą.
Izaokas. Man sakė gydytoja. Ginekologė.
Rebeka. O aš sakau, ji nematė. Kai pirmas pasirodė Jokūbas, seselė užrišo jam ant riešo raudoną siūlą, tada jis vėl grįžo į skylę, o išlindo iš jos Ezavas. Bet pagal siūlą seselė žinojo, kuris buvo pirmas. Tavo sušikta ginekologė tuo metu kalbėjo telefonu ir viso šito nematė. Seselė paneigė tos kušerės versiją.
Izaokas. Gerai, tada kur siūlas?
Rebeka. Va siūlas, va, aš tau šimtą kartų jį rodžiau.
Izaokas. Bet aš vistik pripažįstu Ezavą pirmagimiu ir jo teises į paveldėjimą. Jis nelandžiojo pirmyn atgal kaip Jokūbas, kuris, pagal tave, išlindo, pamatė, kad čia kažkas negerai, ir atgal. Tikras vyras turi apsispręsti, ko nori.
Rebeka. Eik tu šikt su savo paveldėjimu, aš einu gerti.
Izaokas. Neik, Rebeka, prašau tavęs.
Rebeka. Užsikrušk.
 
bute
 
Izaokas. Mama, tėvai, čia Rebeka.
Abraomas. Kur buvai, man tavęs reikėjo.
Rebeka. Jis piršosi man parke, mes susilauksime dvynukų, todėl truputį užtruko.
Abraomas. Ir tu sutikai?
Rebeka. O kur aš dėsiuos, jei esu nėščia. Nežiūrėk į mane, pats sakei, kad spermos tuščiai nemėtai. Taigi, atėjau susipažinti. Aš Rebeka, jūs tėvas, kaip supratau, o mamos koks vardas?
Sara. Sara.
Abraomas. Bet tu dar nežinai ir mano vardo.
Rebeka. Ach tiesa, visai pamiršau.
Izaokas. Rebeka, gali užsičiaupti, juk sakiau, kalbėsiu aš vienas.
Abraomas. O ko tu čia tildai, kas tu toks? Geriau bėk atnešti alaus, kol neužsidarė.
Rebeka. Matai.
Izaokas. Nebus jokio alaus, mesk vieną kartą gerti. Nuvesiu tave į AA.
Sara. Teisingai, sūnau.
Abraomas. Ša, kas čia karalius, aš ar tu?
Rebeka. Oho šeimynėlė!
Abraomas. Taip, brangioji, patekai, kur reikia, kaip tik ten. Ir turėsi pratęsti garbingą žydų liniją.
Rebeka. Okey, okey, aš ne prieš, tik parodykite mūsų kambarius, kur mes gyvensime.
Sara. Kambarių daug mes neturime, trys, vienas bus jūsų.
Abraomas. Žydai įpratę gyventi susispaudę, taip kad ir tau teks priprasti. Mano vardas Abraomas. Aš sukūriau mūsų tautą.
Rebeka. Jau supratau, man didelė garbė. Tai jau ir eisiu.
Izaokas. Palauk, Rebeka, mes dar neišgėrėm arbatos.
Abraomas. Kokia čia arbata, kai alaus nėra. Eik, eik, mergele, kitą kartą atsivesk tėvus. Tikiuosi, jie geria?
Rebeka. O taip, kaip visi normalūs.
Abraomas. O ką aš sakiau, normalūs visi geria, o tu vis tą savo AA.
 
nuovadoje
 
Policininkas. Taigi, gerbiamasis toks ir anoks, jūs kaltinamas politiniais aspektais.
Elgeta. Aspektais?
Policininkas. Taip, tai toks nusikaltimas. Štai čia yra nuotraukos, kuriose jūs matomas kaip tik šiuo paltu stovintis prie kreiserio Auroros ir kalbantis, kaip vėliau paaiškėjo, slapta linija su Smolniu, galimai net su pačiu Leninu, nes savo kalbą jūs baigėte fraze goodbye Lenin. Mes turime visą kalbos tekstą. Ką pasakysite savo pasiteisinimui?
Elgeta. Bet aš neturiu telefono. Ir jokio Lenino nepažįstu. O tas, kurį jūs minite, juk miręs, ar ne?
Policininkas. Niekas nežino, tikrų faktų mes neturime, todėl ir norime visą tiesą sužinoti iš jūsų, juk jei jūs kalbėjote su Leninu, tai gal jis vis tiktai yra gyvas, ar ne?
Elgeta. Negaliu irgi tiksliai pasakyti, aš nežinau.
Policininkas. Tai tą mes ir turime išsiaiškinti, nes jei jūs kalbėjote su priešiškos valstybės vadovu, tai jau kvepia valstybės išdavyste, ar ne?
Elgeta. Aš nežinau, jau sakiau, aš buvau gatvėje, kai prie manęs priėjo vyras...
Policininkas. Pavardė?
Elgeta. Toks ir anoks tikriausiai. Mes apsikeitėme drabužiais.
Policininkas. Labai įtartina. Kokiu tikslu?
Elgeta. Sunku pasakyti.
Policininkas. Konspiraciniais, reikia suprasti?
Elgeta. Reikia suprasti, bet aš nesuprantu, jūs vartojate tiek daug keistų žodžių, kad man reikalingas vertėjas.
Policininkas. Jums nereikia nieko suprasti, jūs esate kaltinamas, tai viskas, ką jums reikia suprasti, aišku?
Elgeta. Taip.
Policininkas. Ką veikėte svetimame bute?
Elgeta. Maudžiausi. Duše. Man pati mergina pasiūlė, kuri ten buvo, sako, tėvai, nuo tavęs smirdi, eik praustis.
Policininkas. Tai reiškia, jūs ten buvo te su dukra? Įtraukėte vaiką į nusikaltimą? Gal ji lipo per langą, a? Kiek jai metų?
Elgeta. Nežinau. Ji jau buvo bute.
Policininkas. Nežinote, kiek dukrai metų? Bent eina į mokyklą?
Elgeta. Nežinau. Ji man ne dukra.
Policininkas. Ach, jau dabar ne dukra! Jūs visai susipainiojote savo parodymuose. Gana. Eikit į kamerą, ryt ateis kas nors kitas, kas norės su jumis kalbėtis, man užteks klausyti nesąmonių.
Elgeta. O valgyt man duos, nes ten namuose aš nespėjau nieko į burną paimti.
Policininkas. Ten gi ne tavo namai, kaip tu gali ką nors svetimo imti į burną?
Elgeta. Kartais pasitaiko.
Policininkas. Eik velniop!
Elgeta. Labanaktis.
Policininkas. Ne, ne į kamerą, nešdinkis apskritai po velnių!
Elgeta. Mielai, dėkoju jums.
 
bute
 
Rebeka. Tėvai, po velnių, kur tu buvai?
Elgeta. Mane buvo sulaikiusi policija.
Rebeka. Policija? Kurių velnių? Tu gi niekada neišeini naktį. Kur mama? Kas čia vyksta?
Elgeta. Tiek daug klausimų, tu juos visus užsirašei į telefoną?
Rebeka. Kodėl taip sakai?
Elgeta. Nes tu nepakeli akių nuo ekrano, taip atrodo, lyg  skaitytum.
Rebeka. Gerai, ką aš turiu pamatyti, kad tu senas krienas? Tai aš tą ir taip žinau nuo penkių metų. Ačiū dievui, išteku ir išsikraustau gyventi į Jeruzalę.
Elgeta. Sveikinu, tik kodėl į Jeruzalę?
Rebeka. Todėl kad mano vyras žydas. Ryt turi prisistatyti jiems apžiūrai, todėl nusiskusk tuos plaukus ant skruostų...
Elgeta. Jie vadinami barzda.
Rebeka. Man nusišikti, kaip jie vadinami, paskui galėsi juos vėl užsidėti, o ryt, būk geras, apsieik be jų. Taip pat motina, kur ji, velniai rautų?
Elgeta. Jugoslavijoj, greit negrįš.
Rebeka. Apsieisiu ir be jos, svarbu tėvas, juk tėvas atveda nuotaką, ar ne?
Elgeta. Aš nežinau, aš pirmą kartą tampu tėvu.
Rebeka. Išjunk tą įjunk durnių programą ir pasakok, ką prisidirbai?
Elgeta. Nieko, vieną aspektą.
Rebeka. Kokį aspektą?
Elgeta. Stovėjau prie Auroros ir skambinau į Smolnį Leninui. Pasirodo, tai uždrausta.
Rebeka. Tai aišku, tėvai, tu ką, visai proto netekai, skambinti priešiškai valstybei? Dar gerai, kad tave paleido, kitus iškart nušauna.
Elgeta. Aš nežinojau, kad jis gyvas.
Rebeka. Leninas gyvas amžinai.
Elgeta. Tikrai?
Rebeka. Aišku, apie tai mums kalbėjo dar pirmoje klasėje.
Elgeta. Tikriausiai tu gerai mokeisi.
Rebeka. Žinoma, kol nepradėjau gerti.
Elgeta. Bjaurus įprotis.
Rebeka. Ne tas žodis. Klausyk, tėvai, aš greit paliksiu namus, bet vis tiek gaila, kai pagalvoju, juk kaip ne kaip nesi man svetimas. Būk atsargesnis su tais įtartinais kontaktais, žinai, kokie dabar laikai.
Elgeta. Iš tikrųjų nežinojau. Iki šiandien.
Rebeka. Gerai, eik miegot, ryt kad būtum kaip Gyras.
Elgeta. Koks Gyras?
Rebeka. Ričardas Gyras. Ai, ką su tavim kalbėti, atsilikęs.
Elgeta. Na taip.
 
griuvėsiuose už miesto
 
Praeivis. Nesuprantu, kodėl jūs mane čia atvedėt.
Valkata. Nevadink manęs arba ko nors iš mūsiškių jūs, nes gausi į snukį.
Praeivis. Nuostabu, tada kodėl jūs, tai yra tu, kodėl tu nepalikai manęs ramybėje?
Valkata. Ramybėje? Prie to konteinerio, kuris mano dispozicijoje? Matai, ir aš moku krutų žodelių.
Praeivis. Man nieko nereikėjo prie tavo konteinerio, tiesiog pritūpiau užsirišti batus.
Valkata. Tarp kitko, tavo geri batai, turėsi atiduoti juos Kapitonui.
Praeivis. Kokiam kapitonui? Apskritai, palik mane ramybėje, atsiknisk, aš einu namo.
Valkata. Aha, eini. Tik judinkis, kol vėl neįspyriau į užpakalį. Eisi, kada Kapitonas leis.
Praeivis. Kapitonas tai kas, jūsų vadas?
Valkata. Kaip pirštu į akį. Atėjom. Ei, Kapitone, atvedžiau tau naujoką.
Kapitonas. Naujoką? Chm, o ką jis turi?
Valkata. Batai geri, tavo išmiera. Daugiau nežinau, ką jis sumedžiojo. Mačiau trynėsi prie parduotuvės, paskui bažnyčios, bet kad elgetautų nepastebėjau, todėl kiek grynų turi, nežinau. Tik prie mano konteinerio pričiupau ir prispardžiau šikną, bet irgi turbūt nespėjo nieko pačiupti. Manau, galėsim paleisti, jis sako nori namo.

visi juokiasi

Kapitonas. Apie kokius namus tu čia giedi?
Praeivis. Na, nežinau, yra tokia viena chata...
Kapitonas. Ir kas ten gero toje chatoje?
Praeivis. Nieko labai ypatingo, nebent kristalo, knygų truputį.

vėl juokas

Kapitonas. Tu mus už durnius laikai? Kam mums knygos?
Praeivis. Gerai gerai, ten gali būti truputis pinigų.
Valkata. Iš kur žinai?
Praeivis. Aš ten gyvenau netoliese. Anksčiau.
Kapitonas. O kaip ten patekti?
Praeivis. Velnias, anksčiau netgi raktus turėjau, bet jie liko palte.
Valkata. Taigi tu su paltu.
Praeivis. Kitame.
Kapitonas. O, mūsų naujokas daug paltų turi.
 
visi juokiasi

Gal pasidalinsi su visais?
Praeivis. Jei ten pateksime, tada taip.
Kapitonas. Gerai, dabar maukis batus. Ir kojines. Kol kas gali pasinaudoti manomis. Ryt žiūrėsim.
Praeivis. Galit duoti man bent paėsti, visą dieną nieko burnoj neturėjau?
Kapitonas. Pamaitink jį ir saugok, kad nepabėgtų.
Valkata. Būk ramus, nuo manęs dar niekas nepabėgo. Na, judinkis, šiukšle.
 
gatvėje
 
Abraomas. Na, judinkitės greičiau, jaunieji. Ar taip jau nenorite apsivesti? Gal persigalvojai, Izaokai?
Izaokas. Aišku, kad ne.
Elgeta. Dukra taip pat pasiruošusi.
Abraomas. Tu nežinai savo dukros vardo, kad vadini ją dukra?
Rebeka. Tėvas šiandien kaip maišu trenktas, jam pirmą kartą toks įvykis gyvenime.
Abraomas. Rebeka ji, Rebeka. Labai gražus vardas, užsirašyk.
Elgeta. Būtinai.
Praeivis. Rebeka!
Rebeka. Kas mane šaukia? Ko jums reikia?
Praeivis. Tu ką, išprotėjai? Savo tėvo nepažįsti?
Abraomas. Pilieti, ko jums reikia? Mes skubame.
Rebeka. Aš turiu tėvą, atsiknisk, valkata.
Valkata. Ei ei, Valkata aš, jis tik šiaip praeivis ir jis nieko nepadarė. Tu, šiukšle, ko kabinėjiesi prie žmonių?
Praeivis. Ji mano dukra. Tikrai, aš nežinau, kodėl ji manęs nepažino, gal dėl rūbų?
Sara. Atleiskite, mes skubame į sinagogą. Jei jums reikia išmaldos, mes galime jus paremti. Duonai, tik negerkite.
Kapitonas. Atleiskite, kad kišuosi, bet ar jūs ne Abraomas? Žydų karalius?
Abraomas. Taip, tas pats, o jūs kas būsite?
Kapitonas. Taigi aš taip ir galvojau, kad čia jūs. Aš  jus dar nuo vaikystės prisimenu, nuo tada, kai mes su mama gelbėjome jus nuo holokausto. Aš tuo metu vaikas buvau, o ir jūs daug jauniau atrodėte, bet įsiminiau visam gyvenimui.
Sara. Palauk, tai tu mano brolis, taip išeina?
Kapitonas. Tada taip. Mama gaila mirė gete, o aš išgyvenau.
Abraomas. O ką tu dabar veiki?
Kapitonas. Dabar, galima sakyti, verčiuosi kriminalinėje srityje.
Abraomas. Tai gerai, vaike. Suorganizuok ta proga alaus, juk gali?
Kapitonas. Žinoma, ein Moment. Staigiai sulakstai dvi alaus. Tuoj bus, Jūsų Didenybe.
Abraomas. Mokykis, sūnau, svetimi mane pažįsta ir gerbia.
Izaokas. Tėvai, aš irgi tave gerbiu. Dėl to ir į vestuves pakviečiau.
Abraomas. Visus pakviesk, ir šituos garbingus žmones.
Kapitonas. Ne, nereikia, mes į tarnybą skubame, kitą kartą. O štai ir alus. Būtų smagu su jumis susidaužti.
Abraomas. Į sveikatą!
Praeivis. Rebeka, tai tu manęs nepripažįsti?
Valkata. Tau sakė atsiknisk? Ar reikia vėl tave mokyti? Rodyk, kur tas butas.
 
griuvėsiuose
 
Kapitonas. Ech, didi diena šiandien! Pats karalius mane laimino.
Valkata. Niekada nesakei, kad esi žydas.
Kapitonas. O kuo čia girtis? Bet mūsų naujokas, pasirodo, iš tiesų ten gyveno. Na dabar jau, aišku, tavęs niekas ten neįleis, jeigu net pati dukra tavęs nepažino.
Praeivis. Gal aš taip pasikeičiau?
Kapitonas. Nenusimink, su mumis tau bus neblogiau, juk esi žydų karaliaus kaip ir giminė, nors nepripažintas. Bet aš pripažįstu, mačiau, kad tame bute tu buvai kaip namuose, nors iš tikro tai ir buvo tavo namai. Tik pinigų mažai buvo, ar ne?
Praeivis. Mažokai. Žmona tikriausiai pasiėmė.
Kapitonas. Pinigai nesvarbu, svarbiausia, kad tavo dukra įėjo į gerą šeimą, į karališką. Aš irgi beveik priklausau tai giminei. Kokia įsimintina diena! Mes su tavim, galima sakyti, irgi susirišome tvirtais giminystės ryšiais, juk tavo Rebeka ištekėjo už Abraomo sūnaus Izaoko, o aš esu jam dėdė, taip išeina? Čia tai bent!
Valkata. Na, žinai, jei čia visi žydai susirinko, tai aš ir eisiu, ne pakeliui man su jumis.
Kapitonas. Eik eik, tu mums nereikalingas.
Visi. Mes irgi paliekame tave, Kapitone, žydo išpera.
Kapitonas. Jūs dar pasigailėsite, istorija yra mūsų pusėje!