Prologas:

Sako, yra vieta,
kur laikas miršta tyliai,
kur žemė prasiveria be skausmo,
o siela byra
į beprasmes dulkes.
Sako, ten negimsta nei riksmas, nei malda.
Tik lėtai, negrįžtamai
žengi —
po vieną žingsnį,
po vieną pakopą žemyn.

……

Pirma pakopa —

Oro nėra –
tik kapų alsavimas,
nepriimantis nei atodūsio,
nei šauksmo.

Ir senų varpų aidas –
gręžiantis į mintis,
lyg rūdžių lašai
į baltą drobulę.

Antra —

Dangus įtrūksta
tarsi senas pergamentas,
pro kurio skyles byra
ne žvaigždės,
o akmenys.

Lūpos,
įaugusios į žemę,
meldžiasi akmeniui —
atsako tik juodas lietus.

Trečia —

Tamsa tankėja iki skausmo,
jos tirštuma lipniai limpa prie akių vokų.

Ji spaudžia širdį,
tarsi seniai pamirštas kaltės mazgas,
kurio niekada neišnarpliosi.

Ketvirta —

Medžio šaknys čia geria kraują —
iš kiekvieno,
kas kadaise tikėjo,
kad grįš.

Širdis
pamiršta ritmą.

Kvėpavimas
virsta riaumojimu.

Akys —
išsprogsta į aklą,
begalinį rūką,
kur nebėra krypties.

Penkta —

Sudegę laikrodžiai —
rodyklės sukasi atgal,
draskydamos valandas
iš atminties,
lyg nagai,
besikasantys
per randus,
kurie dar kalba.

Šešta —

Mamos balsas —
toks tylus,
toks tolimas,
tarsi būtų įrašytas
į dulkėtą vinilinę plokštelę,
kurią braižo,
bet nebegroja
tavo atminties adata.

Septinta —

Kiekviena atmintis nutrupa
kaip šerkšnas nuo žiemos lango,
kurio niekas nebegrįš praverti.

Balsas seniai pamiršo tave —
dabar kalbi tik
susiraizgiusiais šešėliais.

Aštunta —

Uodžiantis žaizdas voratinklis,
kuriame užstringa kiekviena svajonė,
virtusi sunkia, šalčiausia rasa.

Vėjo pelenai
nuneša užmirštus prisilietimus
į sapnų griuvėsius.

Devinta —

Čia miršta tikėjimas.
Ne dievas miršta –
o tavo gebėjimas Jo ilgėtis.
Kiekvienas altorius,
kiekviena žvakė
tampa tik degančiu beprasmiškumu.

Dešimta —

Tu pagaliau išmoksti tylėti taip,
kaip medis išmoksta kentėti –
be garso,
be liudijimo,
be stebėtojo.

Tylėti taip,
kad net tavo šešėlis nustoja klausytis.

Vienuolikta —

Žingsniai nustoja skambėti.
Paleidi juos ir pasijunti tuščias,
tarsi kažkas tavęs nebeieško.

Dvylikta —

Oda virsta dulkių skraiste,
kuri lėtai slysta nuo pečių.
Lieki vien su kaulais,
kurie niekada
nemokėjo
melstis.

Trylikta —

Šešėlis sunyksta,
nelyginant dūmas,
kurį pamiršo
vėjas.

……

Užsklanda: Paskutinis žvilgsnis

Dar sykį,
vos vos,
bandai surinkti trupinius:
vaiko juoką,
motinos veidą lange,
pernakt parašytą laišką,
kurio niekas neskaitė.

Viskas byra
kaip dulkėti lašai nuo seno kryžiaus,
kaip pelenai,
kurie nebenori sugrįžti į ugnį.

Ir tu supranti:
nė viena malda,
nė viena auka,
nė viena meilė
nebeatvers tau durų,
kurių čia niekada ir nebuvo.

Lieka tik eiti,
be vardo,
be atminties,
be vilties.
Laiptais,
kurie dabar —
tik tavo paties šešėlio atspindys
sustingusiame akmenyje.

……

Epilogas:

Ir kai pagaliau pasieksi tą vietą,
kur net širdis nebeatsimuša nuo krūtinės sienų,
pakelsi akiduobes.

Aukštai, aukštai —
sidabriniai laiptai,
vedantys į kitą pasaulį.
Į dangų? Į prisikėlimą?

Ne tau.
Ne čia.
Ne dabar.

Jie švyti tik tiems,
kurių kojos niekada nepalietė pirmosios pakopos.

O tau belieka —
žiūrėti.
Ir laukti,
kol tavo pėdsakai
išnyks smėlyje,
kuriame
niekada nebepakyla
aušra.