Kaip palengvėjo, Viešpatie,
Kai sutrupėjo dulkėmis skirtoji kelio atkarpa.
Matau, kas aš esu,
Žinau, kuo nebebūsiu.
Neklausiu mirtingųjų, ko būtis verta –
Jie vienas kitą kandžioja, naikina, kol gentis uždūsta.
Apžilpau.
Dėkui.
Blizgesys kažkam,
Kas nesuprato,
Jog tik Tu – Valdovas.
Tavieji priesakai įvertinti visiems darbams
Ir dvasios pančiai piktavalių norams.
Žiūriu, koks žydintis šio rytmečio dangus.
Mirtingi riejasi dėl velniškų pagundų.
Galva be proto su karūna bus?
Virš upės ašarų nesunaikintas juokas.
Gana.
Jau baigiasi dulkėto kelio atkarpa.
Smulkmė išsikalė.
Lai auga, lai bujoja.
Lai bus šviesi ir be karų diena.
Tiesiog rytojus.
Ne velnių rytojus.