Kai debesis danguj ganai,
Nebeskubi dar atsikąst būties,
Nes žodžių nėr nei keiksmui anei maldai.
Jėgų tik tiek, kiek išgali vos vos atsidūsėt
Ir tiktai Angelas begali teikti tįsančiam pagalbą.
Parūpina jutimą pro poras kaip lendi,
Pašlaksto lūpas — ir tu vėl rasoji.
Mazgoja kūną Letės vandeny
Ir jau atvaikščiotas pamasažuoja kojas.
Bet Jis nujaučia, kad atsiskraidei,
Kad pavargai ir net neberoposi.
Aukštai kažkas — gal paukščiai, gal drugiai
Pakilo nešti paskutinį posmą,
Kuris dar vakar žiro į garsus,
Į pilkus pelenus.
Ar švietė kam? Ar šildė?
Pabėgo debesys beganomi. Kas bus?
Norėtum būti?
Kokios naivios viltys...