Keturioliktas skyrius. Įvykdytas planas

Dangiškuosiuose rūmuose šiuo metu tvyrojo jau įprasta vėlaus vakaro ramybė. Atrodė, aplinkui nebuvo nė gyvos dvasios, niekas nesujudėjo net apšviestuose baltuose koridoriuose, tik permatomos, vėjo plaikstomos užuolaidos, o pro atvirus langus skverbėsi gaivinanti vėsa. Prie pat pagrindinių durų niekad nepailsdamas čiurleno fontanas, kurio garsus papildė malonus medžių šnarėjimas, galintis nuraminti net pačias maištingiausias sielas. Kiekvieną kartą papūtus silpnam vėjeliui, ore pasklisdavo įvairiausių gėlių aromatas ir nuvilnydavo visais koridoriais.

Nors buvo jau gerokai aptemę, nedideliame, bet klestinčiame rūmų sodelyje Žina lygino gyvatvorę ir skindama rožes karpė jų spyglius, ketindama nunešti puokštę į valdovų menę ir taip juos nudžiuginti. Moteris žinojo, kad jie nemiega, ir pati po vakarienės spėdavo nuveikti dar daugybę darbų, nors dažniausiai sukiodavosi sode. Tai buvo mėgstamiausia jos veikla. Šiame ramybės kampelyje ji atsipalaiduodavo po sunkių dienos darbų, o kartais į jį užsukdavo ir patys valdovai, norėdami atsiriboti nuo miesto triukšmo. Tada jie kuždėdavosi apie tai, koks šis sodas gražus, ir Žinai kas kartą rausdavo skruostai, juk tai vis dėlto jos nuopelnas. Dažnai su ja pasikalbėti užsukdavo ir valdovų vaikai. Jie puikiai sutarė, ir nors ji buvo gerokai vyresnė, bendraudavo su jais kaip su sau lygiais, prireikus net išklausydavo ar paguosdavo. Tik pats jauniausias, kuris iš tikrųjų nebuvo jų sūnus, per daug su ja nekalbėdavo, o protarpiais, tyčia ar netyčia, išmindžiodavo palei akmenuotus takus susodintas gėles ar užkabindamas nulauždavo krūmelių šakas. Bet Žina ant jo nepyko. Jis buvo dar tik vaikas ir energijos jam niekada nestigo.

Apie tai mąstydama, jaunoji moteris akimirkai nustojo skinti rožes ir pakėlė galvą į dangų, kuriame jau žiebėsi pirmosios žvaigždės. Azryate ji apsilankė nors trumpam, o su pačiu Gordonu persimetė tik keliais žodžiais, bet nujautė, kad jis geras žynys. Galbūt jiems vertėtų pabendrauti dažniau ir ji galėtų dar daug ko iš jo pasimokyti, juk jis žymiai vyresnis, turintis daugiau patirties. Ji pati visus mokslus baigė vos prieš ketverius metus ir kol kas nieko labai ypatingo nenuveikė, o norėjo būti naudinga žmonijai, kad net po jos mirties žmonės jos neužmirštų. Žinoma, žynė ir dabar darė viską, kas jos jėgoms, bet to jai nebuvo gana.

Sunkiai atsidususi, Žina susirinko visas rožes ir paliko vidinį kiemelį. Eidama erdviu koridoriumi, ji mėgavosi aplinkui tvyrančia ramybe, net tarnaičių balsai jau buvo visai dingę. Nenuostabu, kiek ji prisiminė, rūmuose tokiu metu visuomet viskas nurimdavo. Ji gyveno čia nuo tada, kai neteko tėvų, dar būdama maža mergaite bėgiodavo šiuose koridoriuose ir žinodavo kiekvieną čia vykusią dramą, bet atmintyje labiausiai įsirėždavo laimingos dienos. Galbūt dėl to, kad stengdamasi susitaikyti su tėvų netektimi griebėsi kiekvienos jai reikšmingos akimirkos. Šių rūmų gyventojai suteikė Žinai tokį gyvenimą, kokio niekas nebūtų suteikę vaikų namuose. Bet jai paprasčiausiai pasisekė, nes jos tėvai artimai bendravo su Persėju, dėl to jie su Šiva ir sutiko ją priglausti. Moteris nežinojo, kaip už viską atsidėkoti, nors Persėjas ir sakė, kad svarbiausia, jog ji kartu su jais ir daugiau nieko nereikia. Galbūt tas noras atsilyginti ir privedė prie to, kad pradėjo žynių mokslus, norėdama padėti ir kitiems žmonėms, o dabar, kai pasitaikė proga pasikalbėti su Gordonu, nebegalėjo jos praleisti.

Pagaliau perėjusi koridorių, Žina atsargiai pravėrė menės duris ir žengė vidun. Persėjas stovėjo prie lango, žiūrėdamas į tamsią naktį, ir nė nekrustelėjo, tarsi nebūtų jos pastebėjęs. Jo rimtas veidas liudijo, jog jis apie kažką mąstė, tad nenorėdama trukdyti moteris keitė rožes tyliai, bet tuo pačiu greitai. Išėmusi senas, jau nuvytusias, ji pripildė vazą švariu vandeniu ir sumerkė naujas. Jau ketino taip pat tyliai pasišalinti, kai staiga prasivėrė menės durys ir vidun įžengė Šiva. Lengvai tarytum plaštakė, ji perėjo kilimą ir sustojo prie savo vyro. Jis tik tada atsisuko ir jo veido išraiška sušvelnėjo.

– Eime į kambarį, tau reikia pailsėti, – rūpestingai tarė moteris.

– Nemanau, kad užmigsiu, – sunkiai atsiduso jis. – Kažkas nutiko Šešėlių karalystėje.

– Šešėlių karalystėje? – krūptelėjo Žina.

– Taip, ten, kur gyvena Gordonas. Negaliu tiksliai pasakyti, bet vyksta kažkokie neramumai. Gal turėčiau teleportuotis ir patikrinti, kaip jis ten laikosi?

– Nemanai, kad jau per vėlu tokiems dalykams? – sunerdama rankas ant krūtinės paprieštaravo Šiva. – Patikrinsi rytoj iš ryto, Gordonas niekur nedings.

– Ne, kažkas ten ne taip. Nujaučiu blogį, privalau patikrinti šiandien, – Persėjas skubiai atsitraukė nuo lango. – Šiva, pabūk čia su Žina, pasistengsiu kuo greičiau grįžti.

Daugiau nieko nesakęs jis išnyko iš patalpos. Moterys kurį laiką stovėjo tylėdamos, kiekviena paskendusi savo mintyse. Žina galvojo apie tai, ką pasakė Persėjas. Jeigu Šešėlių karalystėje iš tikrųjų vyksta kažkokie neramumai, galbūt ji turėtų šiek tiek palaukti ir pasikalbėti su Gordonu vėliau. Be to, prieš tai reikėtų pasitarti su Persėju, juk neišvyks niekam nieko nesakiusi.

– Prisimeni tą dieną, kai čia buvo atvykusi Lorena? – nutraukė jos apmąstymus Šiva. – Nežinau, ar pati pastebėjai, bet Arėjas sakė jaučiantis iš jos sklindančią negatyvią energiją.

– Ne, nieko nepastebėjau, – sutrikusi papurtė galvą moteris.

– Keista, ar ne? Kiek tekdavo su ja bendrauti, dar niekas nėra to jautęs. Būtent dėl to Arėjas ir pamanė, kad ji ne mūsiškė.

– O jeigu jis teisus? – neramiai sujudo savo vietoje žynė. – Jeigu čia lankėsi ne Lorena?

– Netikiu, jeigu čia būtų kas nors kitas, besinaudojantis jos pavidalu, būčiau supratusi pagal elgesį, juk mes jau taip ilgai pažįstamos. Be to, kas imtųsi tokiais dalykais?

– Nežinau, gal kas nors norėjo išgauti iš mūsų kokią informaciją?

– Yra tik vienas būdas tai išsiaiškinti, – Šiva susimąsčiusi minutėlę tylėjo. – Turime nuvykti į Dvasių karalystę ir patikrinti, ar čia buvo tikrai ji. Tikėkimės, kad yra koks nors logiškas paaiškinimas ir čia lankėsi tikroji Lorena.

Žina daugiau nežinojo, ką į tai atsakyti, nesuvokdama, kas ir kodėl turėtų juos šnipinėti, tad tik laukė grįžtančio Persėjo. O jis užtruko, matyt, kažkas iš tiesų nutiko.

– Nesuprantu, kas ten vyksta, – staiga teleportavęsis prie jų prakalbo Persėjas. – Negalėjau patekti į Šešėlių karalystę, nes užblokuoti vartai. Žina, padėk man išsiaiškinti, kieno tai darbas, gerai?

– Žinoma, – skubiai linktelėjo moteris. – Bet gal tai padarė pats Gordonas, norėdamas nuo kažko apsisaugoti?

– Labai tuo abejoju, juk sakiau, kad nuo vartų pusės sklinda blogis. Kažkas tyčia tai padarė.

– Gal vertėtų patikrinti ir Azryatą? – įsiterpė Šiva. – Gordonas paskutinį kartą ten buvo...

– Nemanau, kad jis ten, bet galbūt kiti tiksliau žino, kas vyksta? – spėliojo Žina.

– Šiva, pakviesk Arėją ir pasiųsk jį į Azryatą, o mes su Žina bandysime kaip nors panaikinti tą skydą, – kreipėsi į ją Persėjas.

– Tu tuo tikras? – suabejojo žmona.

– Nesijaudink, jis jau ne mažas berniukas, susitvarkys.

Nesivargindamas daugiau kalbėti, jis pačiupo Žinai už rankos ir kartu jie teleportavosi prie Šešėlių karalystės vartų. Moteris net aiktelėjo iš nuostabos, priešais save išvydusi juodą Tamsos stulpą, ir nors niekada čia nesilankė, žinojo, kad taip neturėtų būti. Stulpas juodas tampa tik tų karalysčių, kurias tuo metu valdo negatyvią energiją turintys žmonės, o Gordono energija nė iš tolo nebuvo panaši į tokią. Nejučia Žina priėjo arčiau, bet paliesti stulpo nedrįso, nežinodama, kaip jis gali paveikti, tačiau ir be to juto neapsakomai stiprią energiją.

– Palauk, atrodo, kažkur tokią jau jutau, – susijaudinusi ji ištiesė į priekį rankas ir stipriai užsimerkė, mėgindama susitelkti į stulpą. – Taip, lygiai tokią pačią, kai bandžiau aiškintis, kas neleidžia pabusti Gordonui.

– Tu įsitikinusi? – kilstelėjo antakius Persėjas.

– Žinoma. Neabejoju, jog prie to prisidėjo pats Aladoras, tik nesuprantu, kam jam to reikia. O gal tai kerštas, kad neleidome pasiimti Gordono sielos?

– Ar įmanoma tą tamsą kaip nors panaikinti?

– Ne taip paprasta, iš jo sklindanti energija per daug stipri, nesugebėčiau jos suvaldyti. Reikia daugiau laiko, kad pasakyčiau kažką konkretesnio, galbūt pavyktų ką nors rasti burtų knygose.

– O galėtum pasakyti, ar Gordonas vis dar ten?

– Deja, stulpas dabar veikia kaip skydas ir už jo nejaučiu jokios energijos. Galėčiau pamėginti jį paliesti, gal kažkuo padėtų, bet nenoriu rizikuoti savo gyvybe, – rimtai kalbėjo ji, žiūrėdama į žaibais blykčiojantį stulpą. – Geriau pirmiau paieškosiu burtų, kad lengviau prie jo prieičiau.

– Gerai, tada grįžkime į rūmus ir pasakykime visiems, ką matėme. Galbūt Arėjas jau bus grįžęs, tad išsiaiškinsime, kas konkrečiai čia vyksta.