Tai buvo vakar.
Šį rytą keliasi ir skleidžiasi kiti.
Tai nesustojantis ir viską keičiantis Būties galingas srautas.
Manai, kad godų nepaliks jis dubury?
Kad geisi plaukti ir todėl tave jis į rytojų kraustys?
Atkiši dvarą ir kažkas susižavės?
Tasai „kažkas“ tvarkos dar nesuprato.
Trink tarsi vaistą jauną naują kūną prie suvytusios šlaunies,
Bet ne aistra, o šaltkrėtys kėsinasi į protą ir sveikatą.
Baigtiniai dydžiai ir ryškėjantys melai.
Po kaukių baliaus lieka nudraskytos skiautės.
Atbusi saulei tekant? Bus vis tiek vėlai,
Nes Letėj sapnas tarsi šiaudas plaukia.
Jau be spalvų, be kvapo, be vertės,
Be jokio šanso siekti kitą krantą.
Kas pasakys, ar juoktis, ar liūdėt,
Kad savo žiedlapių tikrai nebeatgausi?
Kas tu?
Jau pasibaigusi diena, nutilusi daina?
Sulos lašai, o gal tulžis kartaus pavydo?
Laimingas tas, kas jaučia, jog gana —
Vaikai pražydo ir kažkas išdygo...