Vikriai prasispraudusi pro siaurą tarpelį tarp eilėmis tvarkingai sustatytų lentynų, Arela pagaliau pasiekė tą, kurioje paliko Azaros dienoraštį. Patraukusi į šalį kelias nereikalingas knygas ir nubraukusi susikaupusį nemažą dulkių sluoksnį, ji užkišo ranką giliau, bet apčiuopė tik orą.

– Ne, puikiai prisimenu, kad padėjau jį čia.

Iš pradžių ji pagalvojo, jog galbūt jis užlindo už kitų daiktų ar nukrito, bet panika ėmė tik dar labiau augti, kai dienoraščio nerado nei toje, nei kitose lentynose. Ir kur jis galėjo dingti? Kodėl būtent dabar, kai jo labiausiai reikia?

Minutėlę moteris blaškėsi po kambarį, bandydama prisiminti kiekvieną detalę iš tos dienos, kai paskutinį kartą čia lankėsi ir paslėpė dienoraštį, ar nieko įtartino nepastebėjo, bet viskas, ką žinojo – kad nesuklydo ir tikrai paslėpė dienoraštį čia. Didžiausia mįslė buvo tai, kas jį paėmė. Net jei ir Tasdaras, kokia jam iš to nauda? Jis jau seniai išsiaiškino, kad Averinos vardu ji turės suteikti naujų galių Azaros žiedui. O gal tikėjosi, jog Azara bus parašiusi, kaip tiksliai ji tai padarys, dėl to jį ir paėmė? Na žinoma, kaipgi iškart nesuprato, juk Tasdaras imsis bet ko, kad tai sustabdytų. Be to, žiedas vis dar buvo pas jį ir kažin, ar kada nors pavyks jį atgauti...

Nesumodama, ko imtis toliau, Arela nusprendė teleportuotis namo pas Elizą ir Agnesę, kad kartu jos galėtų persikelti pas Gordoną. Atsidūrusi prie pat laukujų durų, moteris nedelsdama nuskubėjo ten, kur jas paliko, tačiau kambarys buvo tuščias. Kad ir kaip ji stengėsi neskubėti daryti išvadų, nes galbūt jos kur nors netoliese, širdis neramiai sutuksėjo iš jaudulio, o apieškojusi visus namus nieko nerado, ir tai tik dar labiau varė į neviltį.

– Nagi, Eliza, kur tu? – Arela bandė susisiekti su ja telepatiškai, tačiau mintys niekur nenukeliavusios atsitrenkė tarsi į sieną, lygiai taip pat, kai bandydavo naudotis telepatija, būdama Tamsos karalystėje. Nejaugi Tasdaras įkalino jas požemiuose? Bet kam jam taip elgtis? Argi nebūtų įkalinęs jų anksčiau, jei būtų norėjęs?

Daugybė minčių sukosi Arelos galvoje, bet ji stengėsi suimti save į rankas, juk dar ne viskas prarasta. Net jei Elizos ir Agnesės nėra, jai padės Gordonas. Ji turėjo kuo skubiau jam pasakyti viską, kas įvyko, galbūt kartu jie ką nors sugalvos, tad nustojusi blaškytis antrą kartą susikaupė teleportacijai. Ilgai netruko, kol pasiekė Šviesos stulpą Mirties girioje, tačiau vos pramerkusi akis suprato, jog kažkas negerai. Įprastą, švelniai auksinę stulpo spalvą buvo pakeitusi juoda, ir Arela apstulbusi žengė žingsnį arčiau, jo pusėn jau tiesdama ranką, bet vos jį palietė, į visas puses pasklido raudonai mėlyni žaibai. Skausmas nuo pirštų galiukų perėjo per visą kūną ir ji riktelėjusi staigiai atsitraukė. Dabar tai buvo ne pertvara, skirianti Žemę nuo Šešėlių karalystės, o kažkas panašaus į magišką skydą, pro kurį be abejo, praeiti taip paprastai nepavyks.

– Gordonai? – drebančiu balsu sukuždėjo Arela, supratusi, kad liko visiškai viena, ir negalėdama patikėti tuo, kas nutiko, suklupo ant kelių. Ir ką gi jai dabar daryti? Į ką kreiptis pagalbos? Tie, kurie pažadėjo jai padėti... jais buvo pasirūpinta. Arela kaip niekad aiškiai suvokė, jog tai iš tiesų spąstai. Tasdaras sudėliojo viską taip, kad ji neturėtų kito pasirinkimo ir keliautų į Užmaršties pasaulį be palydos, naudodama Zurato veidrodį ir amuletą. Deja, kodėl jam to reikėjo, atspėti neįstengė. O gal jai pavyktų sugalvoti kažką kitą? Gal ji turėjo kokią nors išeitį, tereikėjo nurimti ir gerai viską apgalvoti, užuot ėmusis veiksmų?

Taip, žinoma, stengdamasi nepanikuoti, Arela grįžo atgal į Azryatą. Tačiau kuo daugiau galvojo, tuo sunkiau sekėsi valdytis. Nebebuvo nė vieno, kuris jai padėtų, nebent Lorena, bet ji tik pranašė, neturinti labai ypatingų galių, tokioje pavojingoje kelionėje itin nepasitarnautų. O kad atblokuotų antrus vartus į Užmaršties pasaulį, Arela delsti irgi negalėjo. Jeigu užtruks bent kelias dienas, Tasdaras supras, kad galbūt ji bando sukčiauti, atšauks jų susitarimą ir privers ją būti kartu su juo. Be to, ji negalėjo ilgai delsti ir dėl pačios Ravenos, nes kuo ilgiau ji bus ten įstrigusi, tuo didesnė tikimybė, jog praras atmintį.

Mintys sekė viena kitą, ir susiimdama už galvos Arela atsirėmė į duris. Už viso to slypėjo kažkas daugiau, kažkas labai siaubingo, ko ji nesugebėjo apeiti, o tai gąsdino labiausiai. Pakėlusi galvą ji dar pažvelgė pro langą, už kurio tvyrojo visiška tamsa. Jau labai nedaug ir ateis vidurnaktis, tad jei ji norėjo padėti savo dukteriai, privalėjo ruoštis dabar. Nors drebėjo visas kūnas, moteris atsitraukė nuo durų ir nuskubėjo Ravenos kambario link. Pravėrusi seniai nevarstomas duris ji žengė vidun ir įjungusi šviesą apsidairė, galvodama, kur galėtų būti Zurato veidrodis. Nemažas dulkių sluoksnis buvo nusėdęs ant baldų, o kambaryje tvyrojo šaltis ir tuštuma – čia jau seniai niekas nesilankė, nuo pat tos dienos, kai Ravena išvyko į Tamsos karalystę atsiimti Azaros žiedo.

Neketindama gaišti nė minutės, Arela atidarė keletą stalčių. Nors jautėsi nesmagiai, rausdamasi po dukters daiktus, bet ilgai ieškoti neteko, veidrodis gulėjo stalčiuje tarp mokyklinių knygų. Žvelgdama į juodut juodutėlį stiklą, moteris stipriai suspaudė jį tarp pirštų. Tasdaras sakė, kad Užmaršties pasaulio vartus ji lengvai ras, tačiau pavojaus tai nesumažino. Galbūt Aladoras Ravenai nieko nedarys, bet ją pačią gali net ir nužudyti, vos ji atgabens amuletą. Būtent todėl ji turėjo kažkaip prasmukti nepastebėta ir surasti Raveną Juodojoje pilyje. Akimirką ji galvojo, ar pasiimti Elzaro ašmenis, juk žinojo, kur jie paslėpti, prireikus panaudotų prieš Aladorą ir galbūt jie paveiktų jį kaip Tasdarą, bet ar tikrai verta? Aladoras kadaise buvo Pirmapradis dievas, greičiausiai jo nesužeistų jokie ginklai. Be to, ašmenis jie saugojo tik mirtiniems atvejams, kitaip nebeliks jų galios, o ji nenorėjo rizikuoti ir būti dėl to kalta.

Suėmusi save į rankas, Arela jau ėjo prie durų, bet staiga priešais ją išniro tamsus šešėlis. Aiktelėjusi moteris per kelis žingsnius atsitraukė ir susidūrė su raudonai žibančiomis Tasdaro akimis. Jis stovėjo priešais ją su šypsena veide.

– Tu tyčia taip padarei, – piktai prakalbo ji. – Žinojai, kad galbūt prašysiu pagalbos, todėl ir užkirtai kelią. Ką padarei Elizai ir Gordonui?

– Koks skirtumas, ką jiems padariau? – atkirto jis, sugriebdamas jai už rankos, kurioje ji laikė Zurato veidrodį. – Kur kas svarbiau, ką darysi tu.

– Kodėl taip elgiesi? Kodėl taip trokšti, kad keliaučiau ten viena? Argi nenori išlaisvinti Ravenos?

– Žinoma, kad noriu, – minutėlę tylėdamas jis žvelgė į veidrodį. – Jeigu tave tai nuramins, Aladoras leis ją pasiimti, tad gali nesivarginti galvojusi, kaip su juo susidoroti. Ravena sėkmingai grįš ir tau nereikės ieškoti jos paslapčia. Tik nepamiršk užkabinti jai ant kaklo amuleto, atėjus vidurnakčiui jis suveiks automatiškai.

Arela kurį laiką stovėjo sustingusi, mėgindama suvokti, ką išgirdo, jo pirštai vis dar buvo tvirtai apsiviję jos riešą. Bet kad ir kaip ji meldė, kad viskas būtų taip paprasta, nujautė, jog jis kažką slėpė ir norėdamas išgelbėti Raveną naudojosi beviltiška jos padėtimi.

– Tai kaip, padėsi jai ar visą amžinybę praleisi su manimi? – neįprastai ramiu balsu paklausė jis.

Arela žinojo atsakymą, tačiau tylėjo, nes ištarusi jį garsiai suprastų, koks jis išties realus, bet Tasdarui užteko ir to, jis jau iš anksto numatė, ką ji pasirinks. Lėtai pakėlęs ranką, kurioje ji laikė veidrodį, jis be jokių pastangų jį ištraukė. Arela išsigandusi bandė jį atsiimti, o Tasdaras tarytum instinktyviai nustūmė ją prie sienos. Moteris sulaikiusi kvapą stipriai užsimerkė, nesuvokdama, ko jis nori, jo pirštai švelniai nuslydo apnuoginta jos oda, bet jis akimirksniu atsitraukė. Sutrikusi ji pramerkė akis, stengdamasi atgauti kvapą. Tasdaras ištiesė priešais ją amuletą, kurį prieš tai ji buvo pasikabinusi ant kaklo.

– Neparodžiau, kaip atverti portalą, – šyptelėjo demonas. – Leisk tai padaryti man.

Mėgindama atsikvošėti, Arela tik kelis kartus sumirksėjo ir galiausiai linktelėjo. Tasdaras padėjo Zurato veidrodį ant stalo ir paėjėjo keletą žingsnių atgal, ištiesdamas jo pusėn amuletą.

– Porta aperiatur!

Tuo metu iš amuleto pasklido ryški raudona šviesa. Moteris tik akimirkai primerkė akis, o kai vėl pažvelgė priešais save, iš Zurato veidrodžio pasklido juoda migla. Iš lėto besisukdama aplinkui, ji suformavo ore tokį pat juodą verpetą.

– Susikaupk ir nenuklysk, kur nereikia, – griežtai ištarė demonas ir priėjęs arčiau uždėjo vis dar švytintį amuletą jai ant kaklo. Jo veidas dabar sušvelnėjo, rankos suspaudė jos pirštus. – Žinau, kad manęs pasiilgsi.

Tasdaras nusišypsojo ir Arelai buvo sunku suprasti, ką jis norėjo tuo pasakyti. Ir kodėl visa tai atrodė tarsi atsisveikinimas? Tačiau nežinodama, ką daugiau bepridurti, ji tik palengva atsitraukė ir drąsiai žengė prie portalo, bet dar prieš išnykdama pažvelgė į Tasdarą. Verpetas pradėjo mažėti ir galiausiai sulindo atgal į veidrodį.