Tekstas sklidinas potyrinės istorijos. Stiprus lyrinio subjekto ryšys su gamta (medžio kvapo pripildytą kūną, kaip lapas, / nutolęs nuo medžio, palyginimai su paukščiu, balandžiu). Kiekviena strofa savarankiška, tačiau loginė minčių seka kuria nuoseklią visumą: langas į vidų. Skaičiau ir taip, ir kitaip. Ir abu atvejai man artimi.
 

Žmogaus būties realybė – įsižiebti, spindėti, degti, smilkti ir išnykti.

Žmogaus kūnas pasensta, bet širdis šito dalyko nepripažįsta net žiūrėdama į veidrodį. Jei įžiūri kažką lyg nepažįstamo veidrodyje, tada netiki. Gerai užbaigėte, optimistiškai.

Langas į save, tai mūsų vidinis langas t. y. mūsų sąmonė ir pasąmonė, mintys įsitikinimai ir protas. Iš mūsų išskrenda mintis ir emocija, o atgal grįžta konkretus gyvenimo įvykis. Jeigu Jūs galvosite apie save, kad niekas nemyli, kad niekam nereikalingas.
Mes esame savo minčių belaisviai. Žmogus yra toks, kokios jo mintys.
Jūs tikrasis esate savo mintyse, o ne toks, koks manote esąs.