Kiekvieną pavasarį
pradedu sapnuoti langus.
Ne tuos, kurie žiūri į lauką,
o tuos, kurie atsiveria į mane –
į seną, medžio kvapo pripildytą kūną,
į šonkaulių pavėsius,
kur žydi pamirštos dainos.

Kai buvau berniukas,
pavasaris buvo rėkiantis –
kaip traukinys, lėkęs tiesiai į vasarą.
Dabar jis ateina tyliai,
kaip paukštis ant tvoros,
nešantis snapelyje
žolės gniužulą lizdui.

Ranka virpa
kaip balandis ant laidų.
Rašau dar vieną rytą
į dienoraščio paraštes.
Lapai gelsta –
kaip mano pirštai.

Visi aplink kalba
apie žydėjimą,
apie meilę,
apie grįžimą į gyvenimą.
Bet aš –
jau seniai išėjau.
Tyliai,
kaip lapas,
nutolęs nuo medžio
be vėjo.

Tik vieną rytą –
kai obelis ties langais
atsitiesė
su baltais žiedais
kaip pirštais –
pravėriau langą
ir supratau:
tai ne pavasaris sugrįžo.
Tai – aš.