Ravenos sąmonė pamažu budo, ir nors siaubingai skaudėjo galvą, ji prisivertė pramerkti apsunkusius akių vokus. Aplinkui tvyrojo vien tamsa, nesimatė net menkiausio šviesos šaltinio. Visiškai nieko. Iš pradžių ji nesuvokė, kur esanti, bet tada atmintyje iškilo paskutinio įvykio nuotrupos, kaip ji kalbėjosi su Gordonu, o po to juos pačiupo šmėklos ir pasirodė Aladoras, pats Užmaršties pasaulio valdovas. Greičiausiai dabar ji buvo įkalinta Juodojoje pilyje, tačiau kur Gordonas? Ar jo siela vis dar Užmaršties pasaulyje?

Mergaitės kūną sukaustė baimė pagalvojus, kas gali nutikti, o galbūt jau ir nutiko. Ji pabandė atsikelti, nors kojas ir rankas pančiojo stora virvė, o plaukai kaip užuolaida krito žemyn per veidą, nes gulėjo pilvu į grindis. Ravena iš visų jėgų stengėsi pasinaudoti savo galiomis, bet nepavyko jų iššaukti, jos čia tarytum miegojo. Tačiau jos ryžto tai nesumažino, žūtbūt privalėjo ištrūkti. Virvės jau spaudė rankas iki kraujo ir skausmas tapo nebepakeliamas, bet nuo judesių tik dar labiau veržė.

– Geriau nesistenk, – staiga netoliese pasigirdo tvirtas vyriškas balsas. – Tau nepavyks iš čia išsilaisvinti.

Ravena minutėlę dairėsi aplinkui, mėgindama surasti balso šeimininką, bet tamsa trukdė ką nors įžiūrėti.

– Ko tau iš manęs reikia? – galiausiai paklausė ji, nors nujautė, koks bus atsakymas.

– Tavo sielos, – Aladoras melavo, juk žinojo, kad pakenkti jai šiuo metu būtų nepalanku.

– Ateik ir pasiimk, jeigu taip reikia, – piktai atkirto mergaitė. – Seniai galėjai, kol gulėjau be sąmonės.

– Sumani mergiūkštė... Bet taip pasielgtų tik paskutinis bailys. Noriu, kad matytum, ką su tavimi darysiu.

– Tau neišdegs. Kol dar neatėjo vidurnaktis, nenusiųsi mano sielos Mirties demonui, Gordonas man viską pasakė, – ji įsmeigė piktą žvilgsnį į prieinantį artyn Aladorą, nors matė tik tamsų siluetą ir raudonai žibančias akis. – Ką jam padarei? Kur Gordonas?

– Jam nieko nenutiko, gali būti rami, – išsišiepęs jis pasilenkė prie pat mergaitės ir švelniai patraukė jai nuo veido plaukus. – Pasisekė, sugrįžo į savo kūną, bet ar tau pačiai pavyks taip paprastai?

Ravena šį kartą nieko neatsakė, negalėdama atitraukti akių nuo Aladoro. Tas jo žvilgsnis... Atrodė, lyg bandytų ją kaip nors paveikti ar įsiskverbti giliai į protą ir sužinoti tamsiausias paslaptis. Bet juk panorėjusi ji lengvai iš čia paspruktų, ar ne? Argi nepateko į Užmaršties pasaulį kaip siela ir negalėtų paprasčiausiai praeiti kiaurai sieną?

– Nepavyks, – perskaitęs jos mintis prakalbo Aladoras. – Šis pasaulis sutvertas visai kitaip nei tau atrodo. Fizinio kūno neturi tik šmėklos ir dvasios, o kol tu čia kaip siela, vis dar esi susieta su savo kūnu. Taigi, ar tavo siela Užmaršties pasaulyje, ar kūnas – visiškai nėra skirtumo.

Ravena nusivylusi pagaliau įstengė atplėšti akis nuo demono.

– Kaip matai, šansų ištrūkti pačiai nėra, – palengva pakildamas tarė jis. – O ir nenorėtum, jei pasakyčiau tau visą tiesą.

– Kokią tiesą? – Ravena krūptelėjo nuo staiga atšalusio jo balso tono.

– Jau visai greitai susitiksi su savo mama, ji ateina tavęs atsiimti. O kalbant apie susitikimus, turiu tau staigmeną, taip bent jau išpildysiu dar vieną Tasdaro norą.

Daugiau nieko neaiškinęs Aladoras skubiai išėjo iš kambario. Nejaugi Ravena išgirdo teisingai? Mama atvyksta jos atsiimti? Bet kaip ją išsives, jeigu ji negali grįžti į savo kūną, neįveikusi visų tų šmėklų? Ir išvis, kaip jai tai padaryti, kai nesugeba nusitraukti net paprasčiausių virvių, nes jos galios kažkodėl neveikia? O ką Aladoras turėjo omenyje, kalbėdamas apie staigmeną? Koks dar Tasdaro noras?

Kurį laiką mergaitė gulėjo ant grindų mąstydama. Nuojauta kuždėjo, jog tai kažkokie spąstai. Net jei Arela iš tikrųjų atvyksta jos atsiimti, kodėl Aladoras turėtų pritarti ir nieko dėl to nesiimti? Nejaugi taip paprastai jas išleis? Ji privalėjo išsiaiškinti, kas čia dedasi, tad palengva atsisėdusi nusimetė nuo veido plaukus. Dabar ji įžiūrėjo keletą kontūrų aplink save, bet tai tebuvo tik baldai. Tuo metu girgžtelėjo durys ir joms prasivėrus į vidų plūstelėjo ryški šviesa. Ravena primerkė akis, mėgindama įžiūrėti, kas pasirodė, tačiau tarpduryje įžvelgė tik tamsią figūrą.

– Ravena, čia tikrai tu?

Balsas privertė mergaitę sustingti. Ne, šį kartą čia pasirodė ne Aladoras, o ir siluetas nebuvo toks didelis ir grėsmingas. Iš jaudulio net suspurdėjo širdis. Tą balsą ji atpažintų iš tūkstančio kitų...

– Rebeka? – beveik be garso ištarė ji, vos krutindama lūpas, vis dar neįstengdama suvokti, kad jos sesuo stovi visai čia pat, tame pačiame kambaryje. O praėjo daugiau nei metai, kai jos paskutinį kartą matėsi, nes Rebeka pakliuvo į Tasdaro nelaisvę. Tasdaro? Tuomet kodėl ji pas Aladorą?

– Negaliu patikėti, kad čia patekai, – Rebeka skubiai puolė prie bandančios atgauti žadą sesers. – O aš maniau, jog Aladoras meluoja.

– Aš... – sunkiai išlemeno Ravena. – Taip siaubingai dėl tavęs jaudinausi.

– Man viskas gerai. Tasdaras ilgą laiką laikė mane kankinimų kambaryje, norėdamas išsiaiškinti, kas yra trečiasis sergėtojas, bet po to atgabeno čia, nes tvirtovėje per daug pavojinga, o iš čia pabėgti kur kas sunkiau dėl tų šmėklų.

– Žinau, – iš apmaudo giliai atsiduso ji. – Tasdaras neketina tavęs taip paprastai paleisti, juk esi viena iš tų sergėtojų, bet mes tau kaip nors padėsime, kai dabar žinome, kur esi.

– Tai neįmanoma, Aladoras stipresnis už Tasdarą, net ir nusiėmusi šiuos antrankius neįstengčiau su juo pakovoti.

Galutinai praradusi viltį, Rebeka suklupo prie Ravenos. Tik sužvangėjus grandinėms toji atkreipė dėmesį į jos rankas juosiančias storas metalines ringes.

– Tai dar nereiškia, kad turi pasiduoti, mes juk ne vienos.

– Beviltiška, Aladoras klausosi kiekvieno mūsų žodžio, net jei ką sugalvosime, jis viską žinos, – pakėlusi galvą ji sutiko neramų sesers žvilgsnį. – Paklausyk, aš atsiprašau už tai, jog tave įskaudinau. Melavau, kad ištrūkau iš Rubeno planetos pati, nors Tasdaras mane paleido, tikėdamasis už tai gauti atlygį.

– Tai niekai, nuo tos dienos praėjo tiek laiko. Be to, tu buvai priversta jam paklusti, nes neturėjai kito pasirinkimo. Viskas, ko noriu, kad kartu grįžtume į Azryatą, tada labiau pažintume viena kitą, nors žinau, kad niekada nebeturėsiu ramybės, nes ją visuomet drums Tasdaras. Bet tie norai visada stumia mane į priekį, kitaip būčiau jau seniai pasidavusi, – Ravena panarinusi galvą minutėlę tylėjo. – Kad tu žinotum, kiek daug visko įvyko, kol tavęs nebuvo... Graužiuosi dėl daugelio dalykų ir žinau, ką reiškia visiškai prarasti viltį. Tada pridarai begales naujų klaidų ir gailiesi nenuveikęs daugiau. Ar tikrai šito nori? Tikrai nori gailėtis, kad nesipriešinai?

– Ne, Ravena, nenoriu, bet priešinausi jau tiek daug kartų ir man nepavyko, – jos akyse susikaupė ašaros, bet ji stengėsi toliau kalbėti ramiai. – Džiaugiuosi, kad tave pamačiau, juk galbūt daugiau niekada nesusitiksime. Tikriausiai per tą laiką įgavai naujų galių, ar ne?

– Taip, – skubiai linktelėjo Ravena, taip pat tvardydama ašaras.

– Norėčiau, jog viskas būtų taip, kaip seniau, kai galėjau matyti giedrą dangų, saulę ir žvaigždes. Tada gyvenau Rubeno planetoje ir bent jau turėjau šeimą. Tie žmonės rūpinosi manimi kaip savo vaiku, lankiausi, kur tik panorėjusi, net jei ir negalėjau teleportuotis į kitus pasaulius dėl to planetą gaubiančio skydo. Bet tuo metu man nieko daugiau nereikėjo, nes buvau per maža, kad suprasčiau, kas ir kodėl vyksta. Be to, Tasdaras leisdavo man pasimatyti su mama, o dabar privalau viską kęsti viena. Ar jai viskas gerai? Kaip ji laikosi?

Po tokių klausimų Ravena tik prikando lūpą. Nė pati nežinojo, kaip šiuo metu laikosi Arela, paskutinį kartą matė ją tada, kai jos dar galvojo, kad Gordonas miręs, o tai buvo prieš pat kelionę į Tamsos karalystę, norint atsiimti Azaros žiedą. Atrodė, lyg nuo tos dienos būtų prabėgusi visa amžinybė, nors, ko gero, praėjo vos mėnuo.

– Kiek laiko tu čia? – sunerimo Rebeka, pastebėjusi, kad ji negali atsakyti į klausimą. – Ir kodėl čia patekai? Tavo kūnui gresia pavojus?

– Tiesą pasakius, nežinau, kiek laiko praėjo, – prisipažino mergaitė. – Net nežinau, kodėl tiksliai čia patekau. Vieną akimirką buvau Tamsos tvirtovės požemiuose, o kitą pasijutau prastai ir... Bet tu labai nesijaudink, neabejoju, kad mamai viskas gerai, Aladoras sakė, jog ji atvyksta manęs pasiimti. Galbūt jei pasakyčiau, kad ir tu čia...

– Gerai, gana kalbėti, metas į kamerą, – įsiterpė griežtas Aladoro balsas ir mergaitės krūptelėjo vienu metu, kai priešais jas išniro grėsmingas demono šešėlis. – Jeigu manai, kad Arela padės Rebekai ištrūkti, tu klysti. Ji čia bus tol, kol to reikės Tasdarui.

Ravena jau žiojosi dar kažką pasakyti, bet jis skubiai griebė už grandinių ir ištempė Rebeką pro duris. Joms garsiai trinktelėjus kambarį ir vėl užpildė aklina tamsa. Mergaitė liko tūnoti čia viena tik su dar tamsesnėmis mintimis.