Matau keliais štrichais brūkšteltų atvirukų ciklą...

Labai jautru ir labai gražu, gera skaityti, kiekvienas trieilis suvirpa emocija, natūrali ir vaizdinga minčių tėkmė įsuka į užburiantį žydinčių obelų sodą, jaučiamas ir šviesus liūdesys dėl laikinumo.
Atrodo, dėl nieko čia negalėčiau ir paprieštarauti, tik žavėtis, jei nežinočiau, kas būdinga ir ko vengti rašant haiku. Taigi, vengiama tokių palyginamųjų žodelių, kaip „lyg, tarsi, kaip“, taip pat kaip ir per ryškių metaforų, personifikacijų — jausmas ir potekstė kyla iš vaizdo, iš stebėjimo... Šiek tiek pakaitaliojau:


obelis stovi —
vėjas ją apkabina
lyg pirmą kartą
-
obelis stovi –
vėjas ją apkabina
pirma šiluma
~~
vėjas ją glosto —
obels žiedai byra lėtai
lyg tylūs žodžiai
-
vėjas ją glosto —
obels žiedai byra lėtai,
tylūs žodžiai

Be „lyg“ nelieka užtvirtinimo, bet lieka neužbaigtumas, išlieka ir tas pats subtilus palyginimas.
~~
obelis klauso —
vėjas pripildo tylą
baltu šnabždesiu
-
obels žydėjimas —
vėjas pripildo tylą
baltu šnabždesiu

Šis Jūsų pastebėjimas ir klausymasis / įsiklausymas į tylą nuostabus. Vietoj obelis klauso, vaizdas irgi kalba — taip, kaip yra.

~~
vėjas vis klausia
apie tai, ko nebėra —
obelis gūžteli
-
vėjo šnarėjimas
apie tai, ko nebėra
virš seno sodo

arba

vėjo šnarėjimas —
tai, ko nebėra,
virš seno sodo

Vaizdingai ir perteikta per emocijas, per elgesį. Puiku. 

Pavasarinio vėjo jausminga malda obeliai. Nuostabus bendravimas. Pavyzdys žmonėms.