– Kaip gera po tiek laiko vėl būti namuose, – lengviau atsikvėpdama prakalbo Goda. – O dabar, kai tu šalia, viskas grįžo į senas vėžes...

Gordonas susimąstęs tik nužvelgė koridorių, į kurį jie teleportavosi. Namai atrodė neįprastai niūrūs ir tušti, tačiau niekur kitur jis nesijautė taip gerai, kaip čia. Tuo pačiu jis džiaugėsi, kad ištrūko iš požemių ir Goda taip pat laisva, bet negalėjo prarasti budrumo, nes Tasdaras niekada nepaliks jų ramybėje, net jei ir paleido jo dukterį. Nors dabar jis turėjo susitelkti ne į tai, juk privalėjo padėti Arelai rasti kelią į Užmaršties pasaulį, o tai buvo ne vienintelė jo problema. Šiuo metu Gordonas jautėsi neįtikėtinai gerai, bet tai greičiausiai laikina, nes ta energija, kurią gavo, kad apsigintų nuo Aladoro, dar neišsisklaidė iki galo. Tik laiko klausimas, kada vėl pasijus prastai.

– Goda? – staiga atsisukdamas į ją prakalbo žynys. – O tu vis dar nemoki teleportuotis?

Mergaitė šiek tiek nustebusi pažvelgė į tėvą, mėgindama suprasti, kodėl jis paklausė to būtent dabar, bet po akimirkos nusiminusi giliai atsiduso, jos pečiai bejėgiškai nusviro.

– Ne, nesuprantu kodėl, bet man sunku susikaupti net tada, kai tiksliai žinau, kaip atrodo vieta, į kurią noriu teleportuotis. Aš negaliu persikelti net į kitą gatvės pusę, ką jau kalbėti apie kitą planetą ar karalystę?

– Nespausk savęs, galbūt tiesiog neturi gebėjimo teleportuotis.

– Betgi kaip man be jo išsiversti? Galbūt net nebūčiau patekusi į nelaisvę, kai mane užpuolė Melburnas.

– Nesijaudink, yra kitas būdas. Galėčiau išmokyti tave magiportacijos.

– Magiportacijos? – Goda sutrikusi pakėlė akis.

– Taip, tai irgi teleportavimasis, tik kitokiu būdu, nes tam, kad nukeliautum į bet kurią norimą vietą, reikėtų sukurti magišką portalą. Galbūt dabar tai skamba sudėtingai, nors iš tikrųjų visai nesunku, labai greitai išmoktum, – šypsojosi Gordonas. – Jeigu sutinki, pradėsime mokslus, vos tik sutvarkysime visus reikalus.

– Kaip gerai, galėsiu tau dažniau padėti, – apsidžiaugė ji. – O kada persikelsime pas Aristėją ir Ariadną?

– Kol kas tegul bibliotekoje jie darbuojasi vieni, pirmiau noriu patikrinti savo archyvus ir įsitikinti, ar turiu ką nors naudingo, – jis mostelėjo ranka koridoriaus posūkio link. – Geriau eime, nedelskime.

Netrukus jie pasiekė medines tamsiai rudas duris. Jos prasivėrė visai be garso ir mergaitė nesidrovėdama žengė vidun. Archyvai buvo neseniai atnaujinti ir daug tvarkingesni nei anksčiau. Dabar čia eilėmis stovėjo aukštos lentynos, pilnos knygų storais viršeliais ir senų pageltusių ritinėlių. Lentynos beveik siekė lubas, jog norėdamas ką nors pasiekti be kopėčių neišsiverstum, o pro plačius langus dienos metu laisvai krito natūrali šviesa. Žinoma, dangus šiuo metu jau buvo aptemęs, tad teko įjungti lempą.

– O kas tavo rankai? – staiga sunerimęs Gordonas atsisuko į dukterį. – Tikiuosi, nieko labai rimto.

– Lūžo, kai trenkiau Melburnui, – tarytum tik dabar prisiminusi nekaltai šyptelėjo mergaitė ir pakėlusi ranką atidžiau apžiūrėjo tvarstį. – Neprivalai dėl to jaudintis, Lorena mane pagydė, tad daugiau nebeskauda. Visą tą laiką kur kas labiau nerimavau dėl tavęs, juk buvai pakliuvęs į Užmaršties pasaulį, o mūsų ryšys labai stiprus ir...

– Atleisk, kad per mane turėjai visa tai kęsti, bet ryšio nutraukti negaliu, pati žinai.

– Man ir nereikia, kad jį nutrauktum, nes tik taip žinau, ar tau viskas gerai. Tuo metu, kai Aladoras bandė pasiimti tavo sielą, pajutau, jog kažkas ne taip, netgi mačiau priešais save jo veidą, tarsi būčiau į tave įsikūnijusi.

– Taip jau veikia tas ryšys, – gūžtelėjo pečiais jis. – Kai vienam nutinka kas nors blogo, tai jaučia ir kitas, tik skirtumas tas, kad tau pačiai nieko nenutiktų, jeigu būčiau miręs.

– Žinau, tiesiog negaliu pamiršti to veido. Bijau, kad kada nors ir vėl ten atsidursi, o kas tada?

– Man viskas bus gerai, Goda, pasistenk apie tai negalvoti.

Gordonas daugiau nieko nesakęs nužvelgė lentynas, po to priėjo prie tos, kurioje gulėjo senos, jau seniai neliestos burtų knygos. Jis žūtbūt privalėjo rasti būdą, kaip išgelbėti Raveną, kad Arela nerizikuotų savo gyvybe, nes pats šiuo metu buvo per silpnas ir kovoje su Aladoru neabejotinai pralaimėtų. Jam tik pasisekė ir nereikėjo įveikti šmėklų, kad grįžtų į savo kūną, kai Žina padėjo ištraukti jį iš mirties nagų, o Arela išgydė žaizdas. Ravenos situacija kur kas rimtesnė, juk jai pakenkė Tamsos karalystės blogis, kurio panaikinti taip paprastai neįmanoma. Galbūt kažkoks būdas ir buvo, bet jie užtruktų per ilgai, kol jį surastų.

– Tėti? – Goda šiek tiek nedrąsiai priėjo arčiau ir Gordonas sutrikęs pažvelgė į ją. Nuo kada ji tokia neryžtinga?

– Kas atsitiko? Jei Melburnas tau ką nors padarė, gali man viską pasakyti.

– Ne, tai ne dėl Melburno, – papurtė galvą mergaitė. – Aš tik norėjau paklausti... Kas tave sieja su Arela? Juk matau, kad jūs ne šiaip draugai, prieš mums išvykstant... ji tave pabučiavo.

Žynys sunkiai atsidusęs nukreipė akis į langą, galvodamas, kaip jai viską paaiškinti, nors žinojo, kad anksčiau ar vėliau ji pastebės jų ryšį. Tuo metu dėmesį patraukė vaizdas už lango ir jo akys išsiplėtė iš nuostabos.

– Palauk, Goda, turiu šį tą patikrinti.

Jis taip greitai išbėgo iš patalpos, jog mergaitė nespėjo nė susivokti. Nesuprasdama, kas vyksta, ji nusekė jam iš paskos. Gordonas staigiai atitraukė užuolaidas svetainėje, po to virtuvėje, iš visų pusių akimis varstydamas kiemą.

– Kas čia dedasi? – sutrikusi paklausė Goda.

– Pažiūrėk, ar tau tai neatrodo keista? – galvos kilstelėjimu jis parodė į dangų.

Mergaitė nedelsdama priėjo arčiau ir persisvėrė per palangę. Iš pradžių tamsoje nieko neįžiūrėjo, tačiau netrukus suprato, kad kažkas ne taip. Tą dangų užgožianti tamsa neatrodė kaip natūralus reiškinys. Ji plito pašėlusiu greičiu ir nuo Šešėlių girios artėjo jų pusėn.

– Ką visa tai reiškia? – Goda metė išgąstingą žvilgsnį į tėvą.

– Reikia išeiti laukan ir išsiaiškinti, – skubėdamas prie durų tarė jis. – Tu lik čia, privalau informuoti sargybą prie vartų, nežinia, kas gali nutikti vėliau.

– Bet... bet ten galbūt labai pavojinga, – paprieštaravo ji. – Eisiu kartu su tavimi.

– Ne, – griežtai pertraukė jis, jog toji net krūptelėjo. – Privalai likti čia, nenoriu, kad pakliūtum į pavojų. Nebijok, susitvarkysiu vienas.

– Aš taip pat nenoriu, kad tau kas nors nutiktų... – šį kartą Goda žiūrėjo į jį maldaujančiu žvilgsniu. – Prašau, tik greitai grįžk.

– Nesijaudink, grįšiu.

Gordonas dar nusigriebė nuo pakabos apsiaustą ir užtrenkė paskui save duris. Tik tada jis suprato, jog viskas kur kas rimčiau, nei jam iš pradžių atrodė. Ta juoduma dengė ne tik dangų, bet slinko ir pažeme, rijo medžius ir viską, kas pasitaikė kelyje. Jam reikėjo žūtbūt tai sustabdyti, kol juoduma nepasiglemžė visos karalystės, tačiau nebuvo tikras, ką daryti geriausia, pirmiau turėjo apžiūrėti šį keistą reiškinį iš arčiau, todėl nedelsdamas nuskubėjo jo link. Pasiekęs Šešėlių girią stabtelėjo ir dar kartą pažvelgė į dangų, po to į kelią priešais. Sparčiai artėdama juoduma skverbėsi tarp medžių ir buvo jau visai netoli. Rizikuoti ir eiti gilyn jis nedrįso, tad tik ištiesė ranką, norėdamas patikrinti, ar ji neveikia, kaip koks magiškas skydas.

– Neliesk! – staiga Gordoną pervėrė išgąsčio kupinas balsas, ir lyg žaibo trenktas jis atsitraukė. – Gal pakvaišai?!

Sunkiai gaudydamas kvapą, Aristėjas sustojo prie draugo ir patempęs jį už rankos tučtuojau patraukė tolyn.

– Žinai, kas čia? – pažvelgdamas į jį paklausė Gordonas.

– Nežinau, bet panašu į juodą miglą. Nesuprantu, iš kur ji čia atsirado, nesu matęs nieko panašaus. Be to, jaučiu iš jos sklindantį blogį, kažkas turbūt specialiai ją užleido.

– Tasdaras? – šiek tiek suabejojo žynys, nes tas blogis nebuvo panašus į jo. – Turime kuo greičiau sugalvoti, ką daryti toliau, bet sargyba liko kažkur už miglos.

– Bijau, kad mes įstrigę, – Aristėjas neramiai nužvelgė dangų. – Migla atsklido nuo vartų pusės, tai reiškia, jog negalime net teleportuotis.

– Iš kur žinai, kad nepraeitume pro miglą kiaurai?

– Mačiau, kaip į ją pakliuvo žmonės ir daugiau nebeištrūko... – susinervinęs jis trenkė į priešais pasitaikiusį medį. – Po velnių, palikau ten Ariadną!

– Neprarask vilties, mes jai kaip nors padėsime, – stengėsi raminti jį Gordonas, nors pats buvo ne mažesnėje panikoje. – Pasiimkime Godą, turime rasti saugesnę vietą, migla greitai pasieks mano namus.

– Saugesnę vietą? – skėstelėjo rankomis Aristėjas. – Argi nematai, kad ji pasiglemžia viską iš eilės? Kur mes dar galime slėptis? Anksčiau ar vėliau ji mus pasieks!

– Taip, bet gal pavyks gauti bent šiek tiek laiko, kol sugalvosime, kaip ją sustabdyti.

Gordonas jau buvo besukantis namų link, bet staiga tvirtos rankos sulaikė jį už pečių. Jam nė nereikėjo apsigręžti, kad žinotų, jog tai ne Aristėjas. Išsigandęs jis sustingo, kai juodi pirštai susmigo giliai į odą, ir tik dar daugiau rankų tarsi gyvatės apsivijo visą jo kūną.

– Gordonai! – Aristėjas puolė jam į pagalbą, iš visų jėgų užsimodamas psi energija, bet tai negelbėjo, juodos rankos atsitraukė tik trumpam ir jau siekė jo paties, tad vyras staigiai metėsi į šalį.

Atsitokėjęs nuo ką tik patirto šoko, Gordonas mėgino išsilaisvinti pats, tačiau kuo daugiau priešinosi, tuo tvirčiau jį laikė. Galiausiai visas jo kūnas paniro į tamsą, galutinai joje pranykdamas. Aristėjas pasibaisėjęs kurį laiką žiūrėjo į juodumą, tikėdamasis, jog draugas dar grįš, bet suvokė turintis kuo greičiau padėti Godai dingti iš šios vietos. Skubiai pasiekęs duris jis puolė vidun ir susidūrė su persigandusios mergaitės žvilgsniu.

– Paskubėkime, ji... ji jau visai čia pat, – jo rankos drebėjo, sunkiai sekėsi valdytis ir galvoti blaiviai.

– Kur tėtis? – Goda prišoko artyn, tikėdamasi, kad jis pasirodys tarpduryje, bet iš ten sklido vien tamsa.

– Jis... jis pakliuvo... ten, – išlemeno Aristėjas, bet kaipmat susiėmė. – Tik nesijaudink, mes jį būtinai ištrauksime.

– Jau per vėlu, ta juoduma atkeliauja ir iš kitos pusės. Kaip mums nuo jos pabėgti?

Aristėjas užtrenkė duris ir atsirėmęs į sieną stengėsi nusiraminti ir sugalvoti bent menkiausią išeitį. Deja, per tokį trumpą laiką nepavyko, o negalėdami teleportuotis jie buvo bejėgiai, kad ką nors padarytų.

– Atsargiai! – riktelėjo Goda. – Ji jau čia!

Migla skverbėsi pro durų apačią ir pravertą virtuvės langą. Mergaitė prisiglaudė prie Aristėjo, stipriai suspausdama jam ranką. Jiems nebebuvo, kur daugiau trauktis, o juodos rankos jau siekė jų savo nežmoniškai ilgais pirštais. Užteko vos kelių akimirkų ir migla prarijo visą patalpą, paskandindama juos beribėje tamsoje.