Būna, likimas palieka aklą,
Tu, tarsi paukštis, giesmę į snapą,
Kažkieno rankos žvakę užpūtę,
Viltį išgiedi sau, nors ir mažutę.
Taip apsisaugai nuo keršto vėjų,
Lopinį nuosavą derliui apsėji.

Ir sulapoja, ir dangun kyla,
Taip sukarpai vienišą slogią tylą.
Akys atvertos, akmuo nuristas,
Pragysta sodas, pritaria miškas.
Taip išžaliuoji gęstantį laiką
Ir supranti, turi viską, ko reikia.