Perkoštos mintys nuo grotų prie lango
vis šoka, bet bijo nukrist.
Ant žemės po vieną piktai jas ištardo
ir sako, jei gims – šiandien lis.

Vis suspragsi pirštais, kančių ištepliotais,
išvargintais pykčio – taip gąsdinti bando.
Neūžauga sargas, toks menkas jo stotas,
jei muša, įskausta tik galvą.

Nes kaltas aš jaustis kaip visad nemoku,
paleidęs pasaulin kvailiausių minčių,
bet šiandien joms rasiu dar kelią neklotą –
nuo lango ant tako tekris jos kartu.