Ir pasakė man Angelas tyliai „laikykis.
Dovanosiu rytoj aš tau naują gyvenimą“.
Nuo tada jis manęs niekada nepaliko,
Eina prieky, aš – paskui. Gyvename.

Dviese džiaugiamės, net menku, trupiniu,
Priimam tai, ką dovanai duoda ir atima.
Aš žinau ir šią naktį jisai manim rūpinas,
Nes mylėti, atjausti žmogų... pripratino.