​Klaida – tai  nukrypimas nuo taisyklės, nuo tikslo. Klaidos priežastis gali būti geresnio varianto nežinojimas arba sąmoningas nukrypimas savo naudai. Kartais žmogus supranta, kad taip negalima daryti, bet būna, kad padaro prieš savo valią tuo pablogindamas savo padėtį. Kodėl taip įvyksta? Nesuprantama. Kodėl likimas diktuoja žmogui savo sąlygas? Neaišku. Žmogus pakliuvęs į nenumatytą situaciją, pradeda blaškytis, stengdamasis patekti į tikrą kelią, tarsi paukštis patekęs į tinklą, kuris norėdamas ištrūkti į laisvę, blaškosi tol, kol netenka jėgų. Besiblaškant, daromos naujos klaidos. Kuo daugiau blaškomasi, tuo mažiau galimybių pasiekti trokštamą tikslą, net jeigu ir pavyksta ištaisyti vieną kitą klaidą, tačiau kai kurias jau būna per vėlu. Klaidos apkartina žmonių gyvenimą. Kartais vienaip ar kitaip pasielgę, mes jaučiame sunkumą ir nerimą. Tai lyg nuojauta, kad rezultatas bus blogas. Tačiau vis vien pasielgiame savaip. Ir jau vėliau, supratę savo klaidą, priekaištaujame sau, kad neklausėme savo širdies balso, o likimui neįdomu, kad žmogus krenta į neviltį. Žmonija yra patekusi tarsi į klaidų labirinto gniaužtus, dauguma nerasdami išėjimo iš labirinto, susitaiko su likimu. Kai kas savas problemas išsprendžia individualiai.
Dainininkas dainuoja:
Ir aš esu žmogus, ir aš darau klaidas,
Dainuoju aš dainas, nes aš esu žmogus.
Prašau neteisk manęs, nejau neklydai tu,
Darau ir aš klaidas ir mokausi iš jų.
Dainininkas klausia savęs:
Ar atlaikysiu aš ir kaip man nepalūžt?
Iš kur atrast jėgų, kad tik išlikt žmogum?
Kitoje dainoje „Tebūnie...“  susikaupus sieloje skausmui, išsiveržia neviltis, dėl sudužusios širdies, bet ne meilės prasme. Mes visi turime svajonių, kurios dažnai mums atrodo neįgyvendinamos. Ir suabejoję savo jėgomis mes verčiau nusprendžiame jas paleisti, pamiršti ir siekti kitų tikslų. Paprastai niekas neatsiranda iškarto, bet būna pradžia problemų. Kai jos užgriūna, kaip sniego lavina nuo kalno, ir kai su jomis nebesusidorojama, atsiranda klaidos. Dainininkė savo dainoje „Pirmoji klaida“ svarsto, kodėl taip atsitinka:
Atsigręžę į nueitą kelią,
Kuriuo grįžt nebeteks niekada,
Kartais ieškom – surasti negalim, –
Kur ta mūsų pirmoji klaida!
Gal tada, kai mes buvom laimingi,
Nedalydami laimės kitiems?
Gal tada, kai mes buvom teisingi,
O reikėjo tik būt geresniems?
Gal tada, kai be galo skubėjom,
O reikėjo truputį palaukt?
Gal kada abejingi tylėjom,
O reikėjo kalbėti ar šaukt?
Kaip atspėt, kur tas mažas grumstelis,
Ant kurio suklupau kažkada?
Galbūt visą gyvenimo kelią
Lydi pirmoji klaida...
  Sakoma, kad mokslas mus išgelbės. Deja, panašu, kad mokslas mus naikina. Nuo Galilėjaus dienų bažnyčia stengėsi sulėtinti negailestingą mokslo žygiavimą pirmyn, kartais klaidingomis priemonėmis, tačiau visuomet geranoriškais motyvais. Vis dėlto mokslo pagundos buvo per didelės, kad žmogus būtų pajėgęs joms atsispirti. Pasvarstykite ir apsižvalgykite aplinkui. Mokslo pažadai nėra ištesėti. Pažadai užtikrinti mūsų gyvenimo efektyvumą ir paprastumą pavirto ne kuo kitu kaip nesibaigiančia tarša bei chaosu. Mes esame susiskaldžiusi ir susipriešinusi gyvosios gamtos rūšis. Rūšis žengianti susinaikinimo keliu. (Denas Braunas) Politikoje, kaip ir gramatikoje, klaida, kurią daro visi, įteisinama kaip taisyklė. (Andrė Malro)  Klystame visi. Klaidos gali būti didelės ir mažos, reikšmingos ir visai nesvarbios.  Į įvairias situacijas, kaip į spąstus, žmogus gali patekti bet kurioje gyvenimo srityje: šeimos, darbo, verslo, asmeninių santykių. Kartais vėlai vakare tekdavo laukti autobuso. Nesinorėdavo grįžti taksi, nes studentams tekdavo taupyti, jei norėdavo nueiti į koncertą ar teatrą. Juk autobusas tuoj pasirodys. Atvažiuoja autobusas, bet ne tas. „Dar kelias minutes palauksiu,“ – galvojama. Ir vėl ne tas. Dabar jau nebesinori keisti savo sprendimo, nes taip ilgai laukta. Laukiama, laukiama, kol galiausiai tekdavo pareiti pėsčiai. Studentui sunku mesti netinkamai pasirinktas studijas, nes investuota daug laiko ir pinigų. Verslininkui – pradėtą projektą, nors jis ir nepelningas ir t. t. Tokiu atveju dažnai teisinamasi nuoseklumu, savo planų laikymusi, o iš tiesų tai nenoras pripažinti savo klaidą. Amerikos atradėju tradiciškai vadinamas Kristupas Kolumbas į šią šalį nukeliavo per klaidą. Jis norėjo įrodyti teiginį, kad žemė yra apvali ir kad Indiją galima pasiekti plaukiant į priešingą pusę. Jo klaidos rezultatas – dviejų žemynų pasidalijimas gamtiniais ištekliais – virusais, bakterijomis, bulvėmis, pomidorais, kukurūzais, arkliais. Nuo šios klaidos prasidėjo Amerikos kolonizavimas.