Kiekvieną ankstyvą rytą komentuotojas išsiruošdavo į darbą. Tik keli megabaitpaskaliai ir  jis kaip mat atsidurdavo ten kur reikia. Darbu  jis vadino tą jam mielą aplinką, esančią portale. Čia visuomet tvyro gyvas šurmulys, o ir veikti  visuomet yra ką.
Tą rytą  komentuotojo laukė penkios temos. Viena iš jų – apie sausrą, kurią paliko kažkoks Brokas, pasidabinęs blyškiu avatvaru. Kibernautas dar nežinojo kas įvyko  prieš tai ir po to, kai pirmas rytinis internetinis klajoklis paliko šią žinutę pirmąjame  portale. Tačiau iš karto pasklido negeros žinios ir rytą visi,  ne tik jis, suskato rašyti ir kalbėti.
Komentuotojas retokai  žvalgydavosi anapus monitoriaus stiklo. Ir tą apniukusį rytą jis žiūrėjo tik į priekį. Radęs temą „sausra“ jo miklūs pirštai surinko:
„Mano manymu, tai iš piršto laužtas dalykas... Žiemą sausros nabūna. Dabar juk sausio ketvirta?“
Atnaujinęs  komentarą kibernautas pastebėjo ir kitų paliktas žymes:
„Sausra plinta visur: ir šiaurėje, ir pietuose. Vanduo virsta baltomis dulkėmis, panašiomis į sniegą... Neįprastas akiai vaizdas...“
Susierzinęs jis tuščiame plotelyje sumaigė:
„Kokios čia dar gali būti dulkės? Dabar juk žiema. Iš dvidešimt dviejų žiemų mačiau  net penkioliką, todėl  esu įsitikinęs, kad  Brokas klysta arba jis pats prisirijo baltų miltelių, vadinamų narkotikais, arba perdozavo  nanotablečių, todėl šitaip miglotai rašo.“
Jo kolegos, kurie spėjo  čia apsireikšti visu pusvalandžiu anksčiau, neįtikėtinai buvo sunerimę. Bet dar kiti susierzinę prieštaravo:
„Bloga tema. Kur jūs matote tuos miltelius? Pas mane namuose jokių panašių reiškinių nėra. Kažkokia sapalionė. Manau, kad prisižiūrit įvairios kibervizijos, todėl taip negerai ir neaiškiai rašinėjate. Absurdas...“
Komentuotojas nepažystamąjam pritarė. Jis netikėjo tais tvirtinimais. Paprasčiausiai jis nemanė, kad vidury sausio gali būti kokia nors sausra: „Jei būtų vidurvasaris, tuomet dar viskas būtų suprantama. Bet dabar...“
Nuo tinklo jis atsijungdavo tik tuomet, kai panorėdavo į tualetą arba pavalgyti. Tai  nutikdavo tik kartą du ar tris per dieną. Beveik visada  kibernautas ilgokai kentėdavo, nes troško nepraleisti net menkiausio mėgstamo portalo pokyčių.
Tačiau šį kartą, nors dar liko neapžvelgtos keturios temos, jis nusivožė šalmą, pakėlė akinius ir pastūmė valdymo manipuliatorių į šalį. Realus pasaulis jam buvo neįdomus ir vienodas. Beprasmė ir tuščia siena priekyje kibernautui sukėlė erzelį. Tik gamtinis reikalas jį paskatino pakilt nuo krėslo.
Visgi nusprendė apsižvalgyti pro apdulkijusį langą, kurį nuolat dengė tamsi užuolaida.
Vaizdas nelabai jį nustebino. Ore sukosi baltos snaigės. Reiškinys visiškai nebuvo panašus į  sausrą. Snaigės kaip snaigės... Kol kas...
Staiga nuaidėjo skambutis.
To mažiausiai kibernautas tikėjosi.
Anapus durų sklido triukšmas. Sklido pagyvenusių žmonių balsai. Komentuotojui dingtelėjo:
„A, matyt,  čia vėl  dėl kokių nors mokesčių arba patikrinimo.“
Nenoriai nužingsniavo laukujų durų link ir patraukė skląstį.
Už durų, laiptinėje, stoviniavo iš pažiūros kažkur matyti žmogystos. Vienas  kaip mat kreipėsi:
-Pas jus vandens yra?
-Netikrinau, - prisipažino  kibernautas. – O kas nutiko?
-Vanduo virsta dulkėmis arba iš viso nieko nėra.
Naujiena jį, ko gero, net nebūtų sujaudinusi, jei šią būtų palikęs eilinis komentuotojas begaliniame pirmąjame portale. Bet neįdomi realybė Čia, jį nesąmoningai paskatino domėtis visomis smulkmenomis, kurios užklupo.
-Ar seniai tai vyksta? Supraskit, aš dažnai sėdžiu nete, todėl esu kiek atitolęs nuo Čia.
-Žinome, - atsakė pagyvenusi moteris, reguliuojanti ausyje įstatytą implantą. Mes skaitėme neseniai paliktą žinutę.
-Pirmąjame portale?
-Apie tai jau rašo ir kalba visur. – paporino antras ir ištiesė saują balkšvai pilkų miltelių, kurie kaip mat pabiro ant cementinių grindų, čia pat, laiptinėje.
Kibernautas pasilenkė paliesti. Pirštai nepajuto vėsinančios drėgmės. Šios snaigės netirpo. Palikęs kaimynus jis pasileido laiptais žemyn. Dešimtas, devintas...trečias... ir pagaliau lauke...
Nuilsęs ir suprakaitavęs komentatorius  pajuto žiemišką šaltį, pamatė ant žemės pabirusį dulkių sluoksnį, kuris iš pažiūros labiau priminė kreidą...
Lauke irgi buvo žmonių. Gatvėje nabevažiavo mašinos. Čia buvo keistai tylu. Aplinkui tvyrojo katastrofos nuojauta.
Žmonės gatvėje matyt laukė liūdnos baigties ir senas komentuotojas šiems visiškai nerūpėjo. Bet tolumoje nuaidėjo pasipiktinęs balsas:
-Tai tu kaltas, tai tu...
Jis nesuprato į ką tas nepažystamasis kreipiasi, kodėl jis rėkauja...
Apsižvalgęs  nusprendė skubiai grįžti namo. Tinkle nebuvo pavojų. Jis visuomet ten jautėsi saugesnis. Be to, dar reikėjo nusilengvinti...
Šlapimas virto dulkėmis, o unitazas visas buvo prikauptas kreidos. Kūnas, pajuto jis savo pirštais, pasidarė kažkoks sausas ir nepatvarus. Grįžęs prie kompiuterio jis mėgino nusiraminti, prisėdęs patrynė ranką į ranką tarsi pavojus  tokiu būdu ketintų pabėgti. Nuo rankų pabiro baltos kreidos baltumo dulkės. Net akyse aptemo, jas ėmė peršėti, nes iš jų biro dulkės.
Suskubęs užsimaukšlinti šalmą ir akinius, komentuotojas suvokė, kad tai paskutinė sausra kurią matė realybėje. Portalas nebuvo nei sausas, nei drėgnas, todėl nepavojingas. Jis dar parašė į kažkodėl aptuštėjusią skiltį naują aptarimui siūlomą temą. Tačiau netrukus komentuotojos šalmas nukrito į krėsle subirusias dulkes. Ranka, įsikibusi į manipuliatorių liko virtusi balta kreida taip ir nebaigusi rinkti žodį „sausra“.