Tos dvi

Po ta pačia krūtinės siena
gyvena dvi –
tarsi kambariokės,
niekada nepažvelgiančios
viena kitai į akis.

Viena – tai kibirkštis
po šonkauliais,
lakstantis elnias,
kuris kiekvieną rytą tranko
širdies duris
ir sako: „Bėgam!“

Jos plaukai – dar 
nesuglamžytas vėjas,
kojos – klevų šaknys,
bando išrauti viską, ką palietė
vakarykštė nuovoka.
Ji laiko pasaulį delne,
bet netiki, kad jis
sunkus.

Kita gyvena tame pačiame
kūne,
tik jos langas – giliau:
kažkur tarp blužnies ir
atodūsio.
Ji įkvepia ne orą, o žodžius,
kurių žmonės neištarė.

Jos keliai – akmenys, kurie
moka melstis,
jos nugarą lenkia prisiminimų
vynuogės,
sunokusios, bet neskintos.
Ji netyli – ji kalba per
raukšles,
kur kiekviena – tarsi laiko
šaknis,
įsiskverbusi iki
kaulų.

Kūnas – tarsi pasitarimų salė,
kur laikas slapta derasi su
atmintimi.
Viena ten daužo stalą
svajonėmis,
kita tyliai dėlioja
nuosprendžius žvilgsniu.

Kartais jos ginčijasi –
viena šaukia; „Pirmyn!“
kita – „Palauk, čia gražu“ .
Ir žmogus – šis trapus dviejų
laikų įkaitas –
sustoja.

Ir tik vakare, kai tamsa
atmerkia akis,
o mėnulis perbraukia kaktą
sapno pirštais,
jos abi ilsisi tyliai.
Tame pačiame kraujyje,
tarp pulsų,
kur senatvė glosto jaunystę
ir šnabžda:
„Tu vis dar čia. O aš – tavęs
laukiau.“
ponas vargšas

2025-04-11 23:32:14

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): Ramunė Vakarė

Sukurta: 2025-04-12 17:19:03

Stiprus ir pagaulus tekstas.
Amžinoji (prigimtinė?) prieštara?.. Dualizmo kvėpavimas?.. Gal tai ir yra išlikimo jėga.

Moderatorius (-ė): piemenaitė

Sukurta: 2025-04-12 16:20:56

Pats laikas augti dvasiškai, ir išbristi iš prieštaravimų rato. Mes esame žymiai didingesni, nei manome 
Reikia išmokti žvelgti giliau, tada ir prieštaravimai nekankins.
 

Vartotojas (-a): poeta

Sukurta: 2025-04-12 00:18:06

Nuo  kūno iki sielos, nuo jausmo iki proto, nuo pliuso iki  minuso žmogaus prieštaravimų  kelias.