Nesikandžioki, likime, nesikandžioki...
Ką paskyrė Dievas, tas bus mano.
Kai padangėje balandžiai sklando,
Laukime mana širdis rusena.

Supratau, laiminga, nes išgrojo
Angelo nematomojo lūpos
Naują gyvastį, jėgas tausoju,
Laiminsiu prie lopšio klupusi.

Kryželiu jo pažymėsiu kaktą,
Pratęsimo pėdsakas gėlėtas
Supsis glėbyje... Man raktą
Įdavė globėjos – artimųjų jėgos.

Pasidžiauk, likime, pasidžiauki...
Sienos keturios pilnos gyvybės.
Kas kantrus, savo visad išlaukia,
Nes geru už gerą yra lygęs.