Tamsa pamažu sklaidėsi ir Gordonas galėjo prisiekti, kad jo siela grįžta į Azryatą. Ji buvo tokia lengva, jog atrodė, kad skristų, tačiau netrukus tas jausmas dingo ir jis pasijuto pagaliau galintis judinti savo kūną. Iš pradžių jis buvo toks nutirpęs, kad net diegė, bet skausmas po truputį slopo ir Gordonas iš lėto pramerkė akis, akimirką bandydamas suvokti, kur esantis. Jį supo baltos kambario sienos, o pro langą kairėje krito paskutiniai saulės spinduliai, besiskverbiantys pro permatomą užuolaidą.

– Prašau, tėti, pabusk. Tu pažadėjai niekada manęs nepalikti, prisimeni? Be tavęs aš... aš daugiau nieko neturiu...

Šalia sukniubusios Godos balsas privertė Gordoną krūptelėti ir jis pakreipė galvą jos pusėn, švelniai glostydamas jos plaukus.

– Neliūdėk, aš vis dar su tavimi.

Goda apstulbusi pakėlė akis į Gordoną, galvodama, kad pasigirdo. Bet ne, tas balsas iš tiesų buvo jos tėvo, ir mergaitė susigraudinusi stipriai jį apkabino.

– Tu pabudai! Tu pagaliau pabudai! Aš taip siaubingai dėl tavęs jaudinausi, kai sužinojau, kad patekai į Užmaršties pasaulį...

– Nespausk manęs taip stipriai, – sukuždėjo jis, tvirtai glausdamas prie savęs dukterį. Nematė jos daugiau nei metus, nes beveik visą tą laiką kalėjo Tamsos tvirtovės požemiuose, tad troško atsiimti už prarastą laiką. Bet tuo pačiu neramino ir tai, kad sugrįžo į savo kūną, nespėjęs padėti Ravenai, nors neabejojo, jog Aladoras nieko labai blogo jai nedarys, juk vis dėlto ji Tasdaro duktė.

– Tą dieną, kai pakliuvai į nelaisvę, Melburnas pasakė, kad tu miręs, – pagaliau atsitraukdama prakalbo Goda ir švelniai suspaudė jo ranką savo saujose. – Nujaučiau, kad jis meluoja, o po to sužinojau, kad tu iš tiesų gyvas. Ravena matė tave tvirtovėje, kai atvykai gelbėti Simfonijos.

– Taip, Arela man papasakojo, kas vyko, kol manęs nebuvo. Norėjau išgelbėti ir jus, bet Tasdaras apgaubė požemius apsauginiu skydu, tad teko ieškoti kitokio būdo, todėl ir užtrukome, – švelniai šypsojosi jis. – Džiaugiuosi, kad tu čia.

– Nueisiu pakviesti Arelą, ji taip pat labai apsidžiaugs.

Goda pašoko nuo lovos ir pranyko už durų. Gordonas palengva pakilo iš guolio, bet liko sėdėti ir uždėjo ranką ten, kur prieš tai nusmeigė Melburnas, tačiau žaizdos nebebuvo. Dabar jis skendo visiškoje nežinioje, nenutuokdamas, kas vyksta aplinkui. Paskutinį kartą jį su Agnese užpuolė Melburnas, bet pasirodė Eliza, jie kovėsi ir... Tikriausiai tada jis ir pakliuvo į Užmaršties pasaulį. Kažin, kiek praėjo laiko, kol iš ten ištrūko? Jeigu Goda čia, vadinasi, Arelai pavyko atsiimti mergaites ir saugiai grįžti namo. Tik kaip ji tai padarė, kai iškeliavo visiškai viena? O gal jai padėjo Eliza?

Po kelių minučių Gordonas pajuto už durų pažįstamą energiją ir nejučia nusišypsojo. Arela iš lėto pravėrė duris ir šiek tiek nedrąsiai pažvelgė į jį.

– Aš maniau... mes manėme, kad tu... – vos įstengė ištarti ji.

– Man viskas gerai, nesijaudink, – jis pakėlė akis ir jų žvilgsniai susitiko. Nebeįstengdama daugiau stovėti, moteris puolė artyn, apkabindama jį per pečius.

– Kad žinotum, kaip bijojau tave prarasti, – drebančiu balsu sukuždėjo ji. – Bet mums pavyko ištraukti tave iš mirties nagų. Jeigu ne Žina, dabar tavęs čia nebebūtų.

– Žina? – nustebęs jis kilstelėjo antakius. – Dangaus karalystės žynė?

– Taip, kol tavo siela klajojo Užmaršties pasaulyje, negalėjome išgydyti žaizdų, nes tavo aurą gaubė kažkokia keista blogio energija. Lorena pasiūlė pasikviesti Žiną, kuri ir padėjo viską sutvarkyti. Davėme tau savo energijos, kad įveiktum tą blogį ir grįžtum.

– Tiesą pasakius, jaučiau, kaip mane užplūsta nauja energija, tik nesupratau, iš kur ji sklinda. Man net nereikėjo įveikti šmėklų, kad grįžčiau, nes mano siela buvo ne Šnabždesių girioje, o pas Aladorą.

– Bet kas tai buvo? Kas per energija gaubė tavo aurą?

– Dėl to kaltas Aladoras, – susimąstė Gordonas. – Jis bandė pasiimti mano sielą, kad įgautų savo tikrąjį pavidalą, bet jūsų dėka jam nepavyko. Galbūt kada nors jis ir vėl bandys tai padaryti, tad turiu itin saugotis, kad daugiau nepakliūčiau į Užmaršties pasaulį. Kitokiu atveju jis mano sielos paimti negali.

Arela susirūpinusi pagaliau paleido jį iš glėbio ir švelniai šypsodamasi paglostė jo skruostą, nedrąsiai priglausdama savo lūpas prie jo. Tuo metu tarpduryje pasirodė Goda su Žina, ir moteris susigėdusi atsitraukė, nežinodama, kaip jos į tai reaguos.

– Džiugu, kad atsipeikėjote, – šyptelėjo artyn eidama Žina. – Keista, kad iki šiol neteko susitikti, juk abu esame žyniai.

– Malonu susipažinti, – Gordonas pakilo ir paspaudė jai ranką. – Esu apie tave girdėjęs, bet jau ilgą laiką nesilankiau Dangaus karalystėje. Dėkoju už pagalbą.

– Tai niekai, – išraudo jaunoji moteris. – Manau, norėsite su kai kuo pasikalbėti.

Jai atsitraukus, Gordonas pastebėjo prie durų kiek nejaukiai stovintį Persėją. Per tuos metus, kol jie nesimatė, jis atrodė gerokai pasikeitęs, užsiauginęs ilgus plaukus ir nedidelę barzdą, kuri suteikė jam daugiau vyriškumo ir rimties.

– Neprisimeni savo vyresniojo brolio? – pašaipiai paklausė Persėjas ir pats pirmas priėjo arčiau. – Suprantu, kaip jautiesi, bet gal paskelbkime paliaubas?

– Gerai, – Gordonas atsikvėpė ir jo pečiai atsipalaidavo. – Reikalus sutvarkysime vėliau.

– Taip... kadangi tavo gyvybei pavojus nebegresia, galiu nesibaimindamas grįžti namo. Juk žinai, karalystės reikalai ir visa kita... Žmona mane užmuš, jei nepasirodysiu laiku. Ką pasakytum, jei susitiktume ateinantį šeštadienį ir pasikalbėtume, išsiaiškintume kaip brolis su broliu?

– Žinoma, užsuksiu, gali būti ramus.

– Tada aš keliausiu kartu su Persėju, – įsiterpė Žina. – Buvau nuėjusi pas Raveną ir bandžiau pažiūrėti, kokia jos būklė, bet atrodo, kad jos sielos išgelbėti tokiu pat būdu nepavyks, kaip ir sakė Tasdaras.

– Tai reiškia, kad niekuo mums nebepadėsi? – persigando Arela.

– Nesu tikra. Visa ši situacija labai keista. Man pasirodė, kad Ravenos siela jau grįžusi į savo kūną, bet tuo pačiu jaučiau ją ir Užmaršties pasaulyje. Dar nebuvo tekę matyti nieko panašaus, galbūt turėčiau labiau pasidomėti Užmaršties pasauliu, tada žinočiau, kaip jai padėti. Deja, kol tai padaryčiau, tikriausiai užtrukčiau mėnesių mėnesius, net jei pasikviesčiau į pagalbą kitus žynius, o mes negalime taip ilgai leisti jai ten būti.

– Vadinasi, niekas nesikeičia, – nusiminė moteris. – Teks keliauti į Užmaršties pasaulį.

– Nenuleiskite rankų, kažkoks būdas turėtų būti. Atleiskite, kad negalėjau prisidėti daugiau.

– Neatsiprašinėk, darei viską, kas tavo jėgoms, o toliau kaip nors susitvarkysime patys.

– Na, tada iki kito karto, – atsisveikindama Žina mandagiai nusilenkė.

– Jeigu prireiks pagalbos, galite bet kada kreiptis, prisijungsime, – Persėjas suėmė ją už parankės. – Discedo!

Jie akimirksniu teleportavosi atgal į Dangaus karalystę, tačiau Gordonas kurį laiką stovėjo sustingęs, vis dar bandydamas suprasti, kas nutiko iš tiesų ir kodėl brolis išvyko taip greitai.

– Taigi, ką dabar darysime? – išsklaidė tylą tarpduryje pasirodžiusi Eliza.

Jos su Arela ramiai nupasakojo Gordonui viską iki pat smulkmenų, o jis klausėsi įdėmiai, nė kiek neįsiterpdamas, stengdamasis suprasti, iki kur nuves jų pokalbis.

– Mums reikia rasti kitokį būdą, kaip patekti į Užmaršties pasaulį, kad padėtume Ravenai, – aiškino Arela. – Aristėjas sakė, jog vartai Žemės planetoje užblokuoti, tad patekti pro ten neįmanoma. Gal tu ką nors žinai?

– Deja, Užmaršties pasaulį pasiekti galima tik tais dviem būdais, tad teks rinktis vieną jų, – sunkiai atsiduso jis. – Arba leisime Ravenai ten pasilikti ilgiau ir ieškosime burtų, kaip pralaužti pagrindinius vartus, arba vienas iš mūsų turės rizikuoti ir keliauti naudodamas tą amuletą, kurį paliko Tasdaras. Abu būdai labai rizikingi, nes rizikuosime arba Ravenos gyvybe, arba savo. Kalbant apie ją, buvome susitikę Užmaršties pasaulyje. Dabar jos siela pas Aladorą ir jis nieko negali jai padaryti, bet tam, kad grįžtų, ji vis tiek turės įveikti šmėklas, nes jos atvejis kitoks nei mano.

– Taigi, siūlai neskubėti ir pabandyti rasti būdą, kaip pralaužti vartus? – įsiterpė visą laiką tylėjusi Goda.

– Būtent tai. Kol ji bus pas Aladorą, jos šmėklos nepuls, o Tasdaras greičiausiai jį perspės, kad atvykstame jos atsiimti. Tada ir panaudosime tą amuletą, kad ją susigrąžintume, taip pavyks išvengti šmėklų ir ji grįš į savo kūną.

– O tu tikras, jog Aladoras nenusiųs jos į Pomirtinį pasaulį, jeigu nesusigrąžinsime jos iki vidurnakčio? – baiminosi Arela.

– Visu šimtu procentų. Pasistengsime kuo greičiau rasti tuos burtus, pasikviesiu Aristėją ir Ariadną ar dar ką nors, kas galės mums padėti. Nepasiduosime tol, kol jų nerasime.

– O jeigu nepavyks? Jeigu tokių burtų išvis nėra?

– Nebijok, mes rasime išeitį, – Gordonas priėjo arčiau ir suėmė jai už rankų. – Neleisiu tau rizikuoti savo gyvybe, jeigu reikės, pats keliausiu į Užmaršties pasaulį, tik turėsi duoti man tą amuletą.

– Gordonai... – susigraudinusi sukuždėjo ji, neramiai pažvelgdama jam į akis. – Tu ir taip nusilpęs, be to, tavo paties siela ką tik grįžo iš Užmaršties pasaulio. Ravena yra mano dukra, jeigu mūsų planai nenusiseks, turėčiau būti ta, kuri ten keliaus, juk pro vartus praeis tik vienas iš mūsų. Suprantu, kad nesu labai stipri, iš pradžių labai bijojau, jog kelyje sutiksiu Aladorą, bet kas blogo gali nutikti? Aš tik atsiimsiu Raveną ir grįšiu atgal, nes jei Tasdaras nori, kad ji liktų gyva, nieko nepadarys ir man, kitaip ji negaus amuleto.

– Gal tu ir teisi, bet... nujaučiu kažką negero. Tasdaras galbūt pasinaudos padėtimi, kad pasiektų savo tikslus, bet kol kas sunku suprasti, ką jis sugalvojo.

– Tada galbūt keliauti man? – Eliza šyptelėjusi atsirėmė į sieną. – Galbūt Tasdaras tikisi, kad keliaus Arela, bet jeigu tai darysiu aš, jis negalės įsiterpti?

– Nesvarbu, tu ar kas nors kitas, jis rastų, kaip tuo pasinaudoti, – Gordonas palengva atsitraukė nuo Arelos. – Bet tikėkimės, kad to neprireiks ir burtus rasime greitai. Goda, ruoškis, grįšime į Šešėlių karalystę, tu taip pat prisijungsi.

Mergaitė tik linktelėjo ir skubiai išbėgo pro duris.

– Aristėjas ir Ariadna čia, nueisiu juos pakviesti, – tarė Eliza ir nelaukusi pritarimo taip pat pranyko už durų.

– Ar tu tikras, kad Šešėlių karalystėje dabar saugu? – neramiai sujudo vietoje Arela. – O jeigu ir vėl pasirodys Melburnas?

– Nesijaudink, būsiu ne vienas, šį kartą jam taip lengvai nepavyks.

– Bet ką daryti man? Negaliu tiesiog laukti, kol ieškosi tų burtų.

– Visų pirma noriu, kad paimtum iš šventyklos Azaros dienoraštį, apie kurį kalbėjome anksčiau, galbūt ten rasime ką nors naudingo. Šiuo metu per daug pavojinga palikti tave čia vieną, tad būsi kartu su Eliza, kad prireikus ji padėtų. Po to galėsite prisidėti prie burtų paieškos, gerai?

– Žinoma, – sutiko ji.

Gordonas daugiau nieko nesakęs nusigriebė nuo atkaltės savo apsiaustą, o Goda netrukus grįžo su lazda rankoje. Už durų jau buvo girdėti artėjantys žingsniai, tikriausiai Aristėjo ir Ariadnos.

– Na, tada iki kito susitikimo, – panarindama galvą liūdnai prabilo Arela.

– Nesijaudink, viskas bus gerai, – jis priėjo arčiau, švelniai suėmęs jai už smakro kilstelėjo galvą ir pabučiavo į kaktą. – Kai viskas baigsis, lankysiu tave kasdien.

Bučinys truko vos akimirką, bet Arelos skruostai matomai išraudo ir ji daugiau nieko nesakė. Gordonas žengė prie durų, bet dar stabtelėjo ir apsigręžė į moterį. Ji šypsojosi, tačiau akys sakė ką kita...