Įkursiu židinį, lai skleidžia
Šilumą, neša ją namams.
Ugnis apvalo, tamsas baido,
Tad šviesoje viltis netems.

Įvystysiu gražiai į mintį,
Virs naujai dainai posmeliu.
Ne burtininkė, bet gražinti
Tave eilėraščiu – galiu.

Tai, kas ant lapo, knyga virsta,
Išeisiu aš, gyvensi tu.
Meilę išgrosi dešimt pirštų,
Kuždėsi „aš šalia esu“.

Ir nebijosiu daugiau nieko,
Kai židiny pliauska traškės,
Ženklą, – galvosiu, – man palieka, –
Skris mintys link žalios pušies.

Uždegs po ja tau žiburėlį,
Liks žiedą laukiančios širdies.
Į sapną atskubėsi vėlei,
Manęs paklausi „ar ruošies?“

Jau greitai, greitai, – atsakysiu, –
Toli nuo vartų... nenueik.
Pradings vargai, ir bėdos visos.
Niekur šaly nieko nereik.