Dangaus mėlynumas
tarytum ežero veidrodis
rimsta,
akimirkai
iki susilieja vanduo virš manęs –

suspėju pamatyti mamą,
diena iš dienos kažkodėl
skalbiančią švarius,
baltutėlius skalbinius ir
skaitančią vienintelę knygą –
pasakų,

ji linkteli galva – visai kaip  
linguojantys medžiai miške,
tik aš niekaip neišeinu
iš to miško ir
vaivorykštė kapsi po lašą,
kad regis, pasiekusi žemę
atsities,

žiūriu lyg spalvotą piešinį,
pakankamai gražų ir nepakankamai
lengvą,
kad palikt.