Lyg vagis ji prisėlino, padabino šarma:
Niekas Ten nesivėlina, džiaukis, švito diena.
Laiko juk nedaug liko, nukirpta atkarpa, –
Petimi gludo tykiai. Pagarbos ji – verta.

Nesišalink, atsverta tiek, kiek skirta, – žaviai
Šypsosi, – Sėklą berti žemei juk atėjai.
Skvernu turto nesemsi, ant duobės kranto liks
Tiems, kuriems dar gyventi. Argi ant viešnios pykt?

Už vaikystę, jaunystę! – siūlo tostą jinai, –
Auksą Rudens išbristi, kol Žiema įsileis.
Dviese panamėj sėdim, gėrimės paukšteliu,
Vėl Pavasarį gieda jis skambiu balseliu.

Lyg vagis ji prisėlino, padabino šarma:
Niekas Ten nesivėlina, džiaukis, švito diena.
Nesakysiu jos vardo, jį kiekvienas atspės,
Kai plaukai spalvą baltą, lyg skarelę, dėvės.