– Ir kaip jums čia sekasi? – pasilenkdama arčiau knygos, prie kurios sėdėjo Aristėjas, pasiteiravo Eliza.

– Kol kas nieko konkretaus neradome, – giliai atsiduso jis. – Gordonas dar nepabudo?

– Deja, bet ne. Gal iki to laiko galėčiau jums kaip nors padėti?

– Tiesą pasakius, pamaniau, kad turėčiau prie Nebūties pasaulio vartų vykti viena, – staiga prisipažino Felicija. – Žinau, kaip beprotiškai tai skamba, bet šiuo metu jums reikia susitelkti į tai, kaip išgelbėti Raveną. Radome keletą burtažodžių, kurie galbūt atkurtų vartus, galėčiau juos išbandyti, o jums nereikėtų gaišinti savo brangaus laiko. Juk vis dėlto Lina mano mama, kuo greičiau imsiuosi veiksmų, tuo man pačiai bus ramiau.

– Suprantu, – linktelėjo Aristėjas. – Taip ir padarykime, bet vos tik baigsime reikalus su Užmaršties pasauliu, prisijungsime prie tavęs, gerai?

– Žinoma, – sutiko mergina, imdama nuo stalo knygą. – Tuomet susitiksime Arachrate.

Daugiau nieko nesakiusi Felicija paliko Azryatą, o Aristėjas susimąstęs dar kurį laiką žiūrėjo į tą pusę, kur ji paskutinį kartą stovėjo.

– Galbūt turėčiau patikrinti, kaip jaučiasi Arela, ką manai? – nutraukė tylą Eliza. – Visas tas reikalas su Ravena ir Gordonu tikriausiai ją itin paveikė, turiu labiau ją palaikyti.

– Taip, jau kuris laikas, kai jos nemačiau. Žina sakė, kad ji nuėjo pas Raveną, gal ten ir liko?

– Pabūk čia, patikrinsiu viena. Galbūt šiuo metu jai reikia ramybės.

Aristėjas tik pamojo ranka, tad moteris skubiai išėjo. Nuojauta kuždėjo kažką negero, bet ji tiksliai nežinojo ką. Kambarys buvo visai čia pat už posūkio, tad nedelsdama ji pabeldė į duris ir nesulaukusi jokio atsako atsargiai jas pravėrė.

– Arela? – Eliza persigandusi puolė prie susmukusios ant grindų draugės, patraukdama jai nuo veido susivėlusius plaukus. – Arela, ar mane girdi?

Tačiau toji į jos balsą nereagavo, tad nesumodama, ką daugiau daryti, moteris ištiesė virš jos rankas, kuriose netrukus žybtelėjo melsva gydomoji energija. Arelos sąmonė po truputį grįžo ir sutrikusi ji įsmeigė apsiblaususias akis į Elizą, bandydama suvokti, kas nutiko.

– Tu praradai sąmonę. Gelbėdama Gordoną tikriausiai išnaudojai labai daug energijos, turėtum bent šiek tiek pailsėti.

– Dėl manęs nesijaudink, – palengva kildama slogiai prakalbo Arela, bet susverdėjusi atsirėmė į lovos kraštą ir viena ranka susiėmė už galvos. – Kažkas nutiko Ravenai ir tai atsiliepė man. O jeigu Aladoras rado jos sielą ir dabar ją kankina?

Eliza sumišusi pažvelgė į mergaitę.

– Nieko nejaučiu. Kad ir kas tai buvo, jos kūnui nepakenkė.

– Galbūt taip tik atrodo. Nepamiršk, kad jos siela vis dar Užmaršties pasaulyje, jai gali pakenkti ne tik Aladoras, bet ir šmėklos.

Arela pasilenkė arčiau dukters ir uždėjusi jai ranką ant kaktos užsimerkė. Susikaupusi ji bandė patikrinti, kaip ji jaučiasi, bet nieko nesugebėjo apčiuopti, o tai gramzdino tik į dar gilesnę neviltį.

– Kai Gordonas pabus, paklausime jo apie Užmaršties pasaulio vartus, galbūt žinos daugiau nei Aristėjas, – bandė raminti ją Eliza.

– Taip, bet privalome paskubėti, o Gordono padėtis taip pat negerėja. Jam skubiai reikia naujos lazdos, bet Goda dabar taip pat ne pačios geriausios būklės, kad ją sukurtų. Blogiausia tai, jog ir patys niekuo nepadėsime, juk net nežinome, kaip tiksliai reikia viską atlikti.

Stengdamasi nusiraminti, Arela kelis kartus giliai įkvėpė oro, bet jos rankos nenustojo drebėjusios. O Eliza taip pat buvo bejėgė, kad ką nors padarytų, tad galėjo ją tik guosti.

– Kai ištrauksime Raveną iš Užmaršties pasaulio, sugalvosime, kaip jam padėti, tik neprarask vilties.

– Dėkoju, kad manęs nepalieki. Kartais atrodo, jog esu tau tik našta, nes nesugebu su savo bėdomis susitvarkyti pati.

– Nesakyk šitaip, būsiu su tavimi tiek, kiek reikės, – nuoširdžiai šypsojosi moteris. – Tokiame pasaulyje, kuriame siautėja Tasdaras, nė vienas nesusitvarkytų be pagalbos.

Eliza sunkiai atsidususi atsirėmė į sieną, galvodama, kaip toliau pratęsti temą apie Gordoną. Tiek daug turėjo paklausti, kad nežinomybė net graužė iš vidaus, bet ji nežinojo, ar verta rizikuoti, kai pastaruoju metu juos dažnai šnipinėjo Melburnas. Kita vertus, ką jam dabar čia veikti? Agnesės jis pasiimti negalėjo, o jei ir vėl bandys tai padaryti, tikriausiai užtruks, kol sukurs kokį planą.

– Žinai, jau kurį laiką norėjau su tavimi apie šį tą pasikalbėti, bet vis neradau progos, – galiausiai tarė ji. – Be to, galbūt tau bus sunku...

– Kodėl taip manai? – nustebusi Arela pakėlė akis į draugę.

– Nes tai susiję su Gordonu, – atsargiai rinkdama žodžius, ji akimirkai nukreipė žvilgsnį į langą. – Žinau, kad esate labai artimi, bet pasakyk man atvirai, kas jus iš tiesų sieja?

Moteris sustingusi kurį laiką tylėjo, padėti ant kelių kumščiai tik dar tvirčiau susigniaužė.

– Kodėl manai, kad mus sieja kažkas daugiau nei paprasta draugystė? Nesvarbu, ką darysiu, Tasdaras nedings iš mano gyvenimo, kito vyro turėti negaliu.

– Bet tai nereiškia, kad tavo jausmai dingo, ar ne?

– Taip, bet aš daugiau niekada nesukursiu normalios šeimos. Tai neįmanoma, nesvarbu, mylėčiau Gordoną ar ką nors kitą.

– Arela, kodėl bandai nuo viso to pabėgti? Kiekvieną kartą, kai pradedame kalbėti apie Gordoną, tu taip keistai elgiesi, tarsi bandytum kažką nuslėpti, bet aš nesu kvaila ir viską matau.

– Kodėl tau taip reikia žinoti? – Arelos pečiai ėmė virpėti ir ji nusibraukė skruostu riedančią ašarą. – Tu teisi, aš myliu Gordoną labiau nei paprastą draugą, bet privalau slėpti tai nuo Tasdaro, todėl taip ir elgiuosi. Praeityje mus siejo daugybė dalykų, ir jei jis viską sužinotų, daugiau manęs nepasigailėtų.

– Vadinasi, visa tai tiesa, – Eliza susijaudinusi pasitraukė nuo sienos ir kelis kartus perėjo kambarį.

– Apie ką čia kalbi? – nepakeldama akių paklausė ji.

– Azryato šventykloje radau knygą, kurioje pasakojama apie sergėtojus, bet kol kas niekam to nesakiau, nes ir be to turime problemų. Ten aiškiai nurodyta, kad tie sergėtojai yra Rebeka, Neptūnas ir Agnesė.

– Agnesė? – apstulbusi pagaliau pažvelgė į ją moteris. – Ji trečioji sergėtoja?

– Taip, bet dabar kalbame ne apie tai. Knygoje parašyta, kad kiekvienas sergėtojas gaus po relikviją iš savo tėvų, o Rebeka... ji perims Chrono laikrodį, – Eliza liovėsi vaikščioti ir sustojo tiesiai priešais Arelą. – Gali man nemeluoti, žinau, kad jos tėvas ne Tasdaras, o Gordonas.

Tai buvo tvirtas teiginys, nuo kurio Arela krūptelėjo ir skubiai nusuko akis. Nė pati nežinojo kodėl, bet jautė gėdą dėl to, kad ji viską žinojo, nors gėdytis nebuvo dėl ko, kai tiesa jau taip akivaizdžiai iškilo į paviršių. O ji ir neketino meluoti, tiesiog neplanavo apie tai kalbėti su kitais, juk nenuspėjo, kad viskas taip paprastai išaiškės.

– Tu teisi, Gordonas Rebekos tėvas, – galiausiai sukuždėjo moteris. – Ką dar nori išgirsti?

– Kaip galėjai būti tokia neatsargi? Bent žinai, kas bus, jei tai sužinos Tasdaras?

– Jis žino, – drebančiu balsu skubiai išlemeno ji. – Žino, kad Rebeka ne jo, tik nenumano kieno. Pasakiau, kad jos tėvas miręs, nors iš dalies tai buvo tiesa. Tada maniau, jog Gordono nebėra, galbūt todėl Tasdaras nesuprato, kad meluoju. Aš atsiprašau, gerai? Pati esu kalta dėl to, kas nutiko, turėjau labiau saugotis, bet dabar jau nieko nebepakeisiu. Gordonas visą laiką mane mylėjo, o aš jį apgaudinėjau, buvau su Tasdaru, tačiau negalėjau atstumti ir jo. Tu juk žinai, kad iš tiesų nemylėjau Tasdaro, bet jis mane užbūrė, kad manyčiau jį mylinti. Matyt, po to mano jausmai Gordonui niekur nedingo.

Eliza susvyravo, negalėdama patikėti tuo, ką išgirdo.

– Bet kodėl anksčiau su manimi apie tai nepasikalbėjai? Kodėl visą laiką tylėjai? – jau daug ramesniu balsu kalbėjo ji, prisėsdama šalia Arelos. – Žinai, kad esu tavo draugė ir niekada neišduosiu tavo paslapčių.

– Atleisk, nenorėjau tavęs skaudinti, tiesiog... bijojau, kad nugirs Tasdaras, todėl stengiausi vengti šios temos.

– Bet kaip Tasdaras nesuprato, kad Rebeka ne jo? Kaip tau taip ilgai pavyko tai slėpti?

– Jis pamanė, jog Rebeka gimė per anksti. Po to pastebėjo, kad jos magiška energija kitokia, bet per daug į tai nesigilino, nes visai normalu, kai vaikų energijos skiriasi nuo tėvų. Taip nutiko ir su Goda, jos magiškos energijos nepalyginsi su Gordono.

– Žinoma, – sutiko ji. – O kaip Gordonas? Ar žino, kad Rebeka jo?

– Pasakiau jam, kai kalėjome Tamsos tvirtovėje, juk jis privalo žinoti tiesą. Deja, pati Rebeka nežino, bet gal taip net geriau, nes dabar ji pas Tasdarą. Jeigu būčiau viską pasakiusi, galbūt jis jau būtų tai išsiaiškinęs, o aš negaliu rizikuoti, nenoriu, kad Tasdaras nužudytų Gordoną.

– Kai prasitariau apie sergėtojus ir relikvijas, Agnesė buvo pati pirma, kuri suprato, kad kažkas ne taip. O dar kas nors apie tai žino?

– Melburnas, – nusiminusi panarino galvą Arela. – Jis klausėsi mūsų su Gordonu pokalbio, bet pažadėjo niekam neišduoti mūsų paslapties. Tik laiko klausimas, kada Tasdaras išnaršys visą jo protą ir išsiaiškins tiesą.

– Nesijaudink, Tasdaras negali atsekti visų jo minčių ar veiksmų, juk vis dėlto jo galios turi ribas. Be to, kontroliuoti Melburną jis pradėjo visai neseniai, esu tikra, kad taip giliai į jo protą įlįsti nepavyks.

– Man vis tiek baisu, kad vieną dieną tiesa kaip nors išaiškės, – Arelos balsas užlūžo, bet ji stengėsi kalbėti aiškiai. – Aš kalta dėl visko, kas įvyko, ir... į tai įpainiojau tave.

– Nėra dėl ko bijoti, kad ir kas nutiks, aš tave apginsiu, – Eliza guosdama prisislinko arčiau ir apkabino ją per pečius. – Neturėčiau smerkti tavęs už tai, kas nutiko, tavo vietoje tikriausiai būčiau pasielgusi taip pat. Sunku įsivaizduoti, kaip jauteisi, kai buvai priversta tapti Tasdaro žmona, juk iki pat pabaigos jis bus didžiausias mūsų priešas.

– Taip... – nežinodama, ką bepridurti, nutęsė Arela. – O kaip jautiesi tu?

– Aš? – sutriko moteris. – Jau aptarėme tai anksčiau, dabar kalbame apie tavo jausmus.

– Aš ne vienintelė turiu bėdų. Jeigu tik reikės, gali bet kada su manimi pasikalbėti, žinau, kaip tau sunku dėl Melburno.

– Taip, bet šiuo metu tu man svarbesnė. Atiduosiu viską, kad padėtum Ravenai išgyventi, neleisiu vienai keliauti į Užmaršties pasaulį, o Gordonas taip pat bus su mumis.

– Bet mes net nežinome, ką tiksliai daryti, – nusivylusi sukuždėjo ji. – Aš jau nebežinau, ką daryti, kad viskas būtų taip, kaip anksčiau.

– Visų pirma mums reikia Zurato veidrodžio, kad galėtume patekti į Užmaršties pasaulį, – konstatavo Eliza. – Žinai, kur Ravena jį laiko?

– Tikriausiai savo kambaryje. Tasdaras jo neliečia, nes ten slypi didžiausia dalis Ravenos galių, kuri vėliau jam bus naudinga. Besitreniruodama ji vis bandė tas galias atskleisti, bet bijojo, kad nesugebės jų suvaldyti. Jei tik kaip nors pavyktų, galbūt ji sugebėtų pasipriešinti Tasdarui, tačiau jos kūnas per silpnas atlaikyti tokią didžiulę galią.

– Suprantu, – pakildama nuo lovos linktelėjo moteris. – Bet dabar geriau eikime, juk Žina sakė, kad pamėgins ją pažadinti taip pat, kaip Gordoną, galbūt jau bus pailsėjusi ir galės tiksliau pasakyti, kokia jos būklė.

– Žinoma, – sutiko Arela, nusivalydama paskutines ašaras. – O kaip dėl Agnesės? Sakei, ji viena iš sergėtojų.

– Taip, bet turime kuo mažiau apie tai kalbėti, kad nesužinotų Tasdaras, o tą knygą, kurią paėmiau iš šventyklos, paslėpsime ten, kur Chrono laikrodį ir Elzaro ašmenis, tad jam nebus galimybės ją rasti.

Arela daugiau nieko nesakiusi pakilo, taip pat ruošdamasi eiti. Jai pasidarė lengviau, kai atvirai pasikalbėjo su Eliza, tačiau dar ne viskas buvo išspręsta, todėl visiškai nurimti negalėjo.