Po dėdienės šeimos vizito visą savaitę Žana su mama nesikalbėjo palikimo tema. Tai buvo lyg nepaskelbtas tabu. Laisvą popietę sode ravėjo braškes. Poilsio valandėlę susėdus po obelimi atsikvėpti, Žana nebe ištvėrė:

–Mama, jei gali, papasakok apie gimines Amerikoj…

–Mažai aš apie juos ką žinau. Tai mano babos sesers dukra. Jinai ištekėjo už mokyto vyruko. Juodu pasiturinčiai gyveno mieste. Bet jos vyras kažkuo nusidėjo tuometinei valdžiai ir buvo priverstas bėgti iš Lietuvos, kad išvengtų kalėjimo irn gal būt dar blogesnio. Taip jiedu atsidūrė Amerikoje. Iš pradžių labai sunkiai vertėsi. Dirbo pas ūkininkus Brazilijoje. Ten tokios musės baisios. Jos po nagais deda kiaušinius. Iš jų išsirita kirminai ir nugraužia nagus. Labai abudu prisikentėjo nuo tų musių, nes turėjo darbuotis basi. Neturėjo už ką batų nusipirkti. Ilgainiui vyras gavo darbo prie statybų. Dirbo lyg brigadininku ar kaip ten jį vadino. Mokėjo skaityti brėžinius ir vesti darbų apskaitą. O žmonelė ėmė dirbti skalbykloje. Ji mokėjo skaniai valgyti virti. Kartą vyras parsivedė savo viršininką vakarienės. Tam labai patiko valgis. Paklausė, ar negalėtų gaminti pietų už užmokestį jam ir dar keliems darbininkams. Griausliai sutiko. Taip Žmona metė darbą skalbykloje ir ėmė gaminti pietus. Pietaujančių vis daugėjo. Susitaupė pinigų namukui ir atidarė mažą valgyklėlę. Susirašinėjom laiškais. Pasipasakodavom savo gyvenimus. Sunku jiems ten buvo. Ypač pradžioje, kol kalbos nemokėjo. Labai ilgėjosi savo krašto, bet negalėjo grįžti.

Tame miestelyje gyveno ir juodieji žmonės. Tarp juodųjų ir baltųjų žmonių buvo didelė neapykanta. Vakare išeiti į gatvę buvo labai pavojinga. Juodieji žmonės užpuldavo baltuosius. Dažnai, net nužudydavo. Reikėjo būti labai atsargiems.

Pastatė miestelyje audimo fabriką. Darbininkų netrūko, norinčių pavalgyti karštus pietus. Pasisamdė padėjėją. Ėmė augti pajamos. Griausliai ėmė siųsti į Lietuvą, babai, dėdei Leonui ir mano broliui po keturis dolerius kas mėnesį. Baba neleido jų. Taupė mano kraičiui. Mirus babai, dėdė ėmė dar labiau gerti ir nekęsti manęs. Kai tavo tėvas pasiūlė tekėti už jo, nė nepagalvojusi sutikau. Bet bėgdama nuo vilko, patekau pas mešką. Po mano vestuvių brolio žmona tuoj pat parašė Griausliams, kad man nusišypsojo didelė laimė, kad laimingai ištekėjau už buvusio bajoro, našlio. Jisai turi nemažai išsaugojęs turto ir man nieko netrūksta. Jiedu su Jonuku turį išlaikyti senus tėvus ir perstatyti griūvančius namus. Taip jie ir pasistatė mieste namus už svetimus pinigus.

–O iš kur, mama, žinai, ką dėdina parašė?

–Griausliai atsiuntė laišką, kuriame nuoširdžiai džiaugėsi mano sėkme ir klausė ar nesijausiu nuskriausta, jei jie tuos man skirtus dolerius siūs mano brolio šeimai, namo statybai. Kas man beliko? Negi rašysiu, kad visa tai melas? Kad ir man reikia dolerių? Juolab, kad mes tų dolerių neleidom, o laikėm dar blogesniems laikams. Tuomet už vieną dolerį juodojoj rinkoj galėjo gauti šešis šimtus rublių. Ir Griausliams pinigai iš dangaus nekrito. Pelnė sunkiu darbu. Parašiau, kad jų valia, kaip jiems elgtis. Padėkojau už jau gautus dolerius. Dabar jau tikriausiai jie beverčiai popierėliai…

–Mama, bet… mama, Regina tikriausiai žinojo apie tuos dolerius. Jums ilgesniam laikui išėjus iš namų, kai mudvi likdavom dviese, mane vis gąsdindavo ir gražiuoju viliodavo, kad pasakyčiau, kur skrynios raktas…

–Tikriausiai buvo nugirdusi mudviejų su tėvu kalbas… Baba man paliko ne tik dolerių, bet ir du auksinius ir du sidabrinius caro rublius. Tebesaugau juos iki dabar.

–Klaipėdoj yra parduotuvė, kur galima pirkti už dolerius…

–Ką čia šiais laikais benupirksi už tuos senus dolerius. Kažin ar jie tik nėra su visam pasenę...Kelionė brangiau kainuos… Ką ten žinosi…

–O dabar… tas palikimas...Griausliai, matyt, visą laiką su dėdės šeima susirašinėjo…

–Tikriausiai. Man vis rečiau parašydavo, kol visai nutrūko. Brolienė, ko gero pasistengė. Kažin koks jų įsūnio likimas? Ir kokia ten valdžios tvarka, kad po mirties svečioj šaly ieško giminių? Tas darbas tur būt nemažus pinigus kainuoja?.. Bus išskaičiuotas iš palikimo… Nesukim galvos dėl svetimų pinigų. Dovanai gauti kišenės nešildo.

Tikrai nešildo, mama. Tavo kraitiniai iki šiol guli nepanaudoti. – Nusijuokė Žana.

–Tau padovanosiu. Juk ruošiesi ištekėti… Bus pradžiai gyvenimo. Vieną auksinį rublį nuvežk juvelyrams ir pasidarysit žiedus…

–Mama, nežinau r verta tekėti. Vis abejoju.

–Negaliu nieko patarti. Pati spręsk. Galvok, žiūrėk. Tau su juo reikės gyventi, ne man.

Negavusi patarimo iš mamos, Žana kamavosi, svarstydama visus už ir prieš. Dar ne kartą važiavo pas Povilą. Jo mam vis pasidžiaugdavo:

–Geri mano vaikai. Pulką užauginau. Nė vienas nei prasigėrė, nei apsivogė, nei kalėjiman pateko.

Darbšti Povilo mama. Sukosi, kaip bitelė per dienas. Nuo ryto iki vakaro lėkė, liuobė, ravėjo, virė, skalbė. Vis tekina, vis paniūniuodama. Povilas iš senų detalių pasidaręs traktoriuką daržą suardavo, šieną sugrėbdavo ir parveždavo. „Nu nebus slunkius“ – galvojo Žana, – „reik tekėti. Gyvenimas vis prastyn. Vis daugėja prekių skaičius už talonus. Reikia keltis į kaimą. Ten vis nebadausim. O iš algos pragyventi vis sunkiau. Ir darbų nebėra. Visi visur tik bankrutuoja… Įmonės, fabrikai vieni po kitų užsidaro. Žmonės netenka darbo. Kaime vienai su sena mama ir mažu sūneliu kaip išgyventi? Vyriškos jėgos reikia. Tekėsiu.“ – apsisprendė. Taip ir Reginai pasakė. Regina pritarė. Saulius tėvą turės. Išmoks vyriškų darbų. Turės vyriškumo pavyzdį. Turės užtarėją.

Pareiškimus santuokai padavė Akmenėje. Reikia pereiti daktarų komisijas. Prie gydytojų kabinetų durų Povilas lyg nesavas, lyg ant adatų. Žana nesupranta, ko taip jaudintis. Juk tai tik formalumas, tik parašų rinkimas. Pagaliau praeitas etapas. Liepos pirmą paskirta santuokos registracija. Povilo motina dideliame rūpestyje: iš kur gauti pakankamai degtinės? Viskas po talonais… Žmogui mėnesiui tik du buteliai!.. Pirksim samagono. Pradžioj valstybinė, o paskui samagonas bus gerai. Daržovės bus iš savo daržo. Mėsos reikia. Paršelis dar mažas. Ona parduos. Jos didelis. Ona laiminga: bus pinigų ir jos šeimyna pilna burna atsivalgys to paršo. Ne bet kaip, o skaniai paruošto. Mama skers telyčiukę, nors norėjo antrą karvę prisiauginti. Reikia šeimininkių. Irena pašeimininkaus su savo dviem draugėm.




***







VESTUVĖS! Žana pati pasisiuvo vestuvinę suknelę. Ne baltą, ne prabangią. Taip abi su Regina nusprendė. Žydrą, paprastą. Puoštą raukiniais iš tos pačios medžiagos. Tikėjosi ne tik vestuves atšokti, bet ir vėliau ja pasipuošti. Šventė vyko Amenėje pas Povilą. Ten daug vietos. Vienkiemis – ne dviejų kambarių butas… Suvažiavo svečiai. Iš Šiaulių, Kretingos, Rygos. Tetos, pusseserės, pusbroliai, draugai. Visi su šeimomis. Iš Žanos pusės tik dvi draugės, sesuo ir mama, neskaitant sūnaus. Per visas veseliaunas dienas Povilas stengėsi išvengti dėmėsio. Mažai kalbėjo, santūriai, bemaž šaltai priiminėjo sveikinimus. Per pirmąjį pakilimą šokiui pasiūlė Žanai pabėgti nuo visų ir pasivaikščioti Dabikinės pakrantėmis. Ėjo susiglaudę, susikabinę plaštakomis, klausydamiesi naktinių gamtos garsų ir tolimo vestuvininkų šurmulio. Svajojo apie savo ateitį. Kol kas pagyvens Tyruliuose, bet tuoj pat pradės ieškotis namo kaime. Kad būtų darbas ir mokykla netoli.

Tik nutilus vestuvininkams ir pradėjus brėkšti ryto dangui grįžo į jiems iš anksto paruoštą lovą daržinėj. Visais kampais išsibarstę miegojo pakaušę svečiai. Povilas iš kart krito į sapnus. Žana dar ilgai negalėjo užmigti. Priešais šypsojosi ašarotos mamos akys, išleidžiant juos į santuokos rūmus. O grįžus liūdnas jos veidas ir per apsikabinimą pašnibždėti jos žodžiai:

–Sako, kad šeimininkė Silva Povilo meilužė…

Širdin smigo nerimo spyglys ir dūrė… dūrė… taip skaudžiai… Mesti viską, pabėgti? Atšaukti registraciją? Visi puls atkalbinėti… Povilas atsiprašinės, įtikinės. Kils baisus skandalas… Kas ji tokia? Išsiskyrusi su vaiku… Kur ras geresnį? Išvažiuos iš čia. Nebesivels ta meilužė po kojom. Ai, kaip nors… Tokios ir dar skaudesnės mintys brovėsi galvon ir spaudė ašaras.

Pabudo jau geruos priešpiečiuos. Labai norėjo į tualetą. Jau kilo iš lovos, ketino lėkti į būdelę, tik svečiai sulaikė:

–Nevalia be vyro. Pavogs tave. Reiks didelės išpirkos.

Bandė žadinti Povilą. Tas tik ant kito šono pasivertė:

–Kol muzikantai negroja keltuvių, miegokim. Pakentėsi.

Žana kenčia pusvalandį. Kumščiuoja Povilą. Tas nereaguoja. Jaučia – nebe ištvers ilgiau. Tegu. Kas bus tas. Kad tik iki būdelės nebūt pagautai. Kad tik… Pro slyvų sąžalyną, pro jazminų krūmą, paknopstom, patyliukais, lyg vagis. Lengviau atsidūsta užsikabinusi duris ir palaimingai pritūpusi ant skylės. Atgal grįžta tuo pačiu keliu slėpdamasi už tankių žolynų. Niekas nepagavo! Netrukus ir muzikantai sukruto. Vėl šurmulys, juokeliai, palinkėjimai, galiausiai piršlio korimas. Pagaliau, pagaliau viskas į pabaigą. Svečiai išsiskirstė. Liko tik svečiai iš Rygos. Jie dar paviešės kelias dienas. Silva užjaučiamai žvilgčioja į Žaną:

–Mieloji, velniai griebtų! Spjauk į viską ir būk laiminga. Tvirtybės, sveikatos, jėgų kad nepritrūktų…

Jos vyras kubietis Karlas vis kartojo:

–Ja, ja, amigo…

–Olga susigraudinusi spaudė Žaną prie savęs:

–Miela mano, gražuole mano. Niekad netikėjau tokia Povilo sėkme. Laimės tau, tvirtybės, ryžto kad niekad nepritrūktų. – atsisukusi į Povilą,– o tu, žiūrėk, tausok ir gerbk tokią nuostabią, protingą ir gražią moterį. Žinok, pats Dievas tau ją dovanojo…

Atvažiavo mašina paimti Žanos sesers. Tai ir Žana grįš namo. Tilps visi. Mašina didelė. Devynių vietų. Povilas lai pasiima būtiniausius drabužius. Kitus daiktus vėliau parsiveš, kai nusipirks namą. Tai kad tų daiktų nedaug. Motina padėjo surinkti. Maišas rūbų ir magnetola. Žana tik dabar suprato, kad gavo vyrą pliką, basą, be rublio kišenėj. „Nieko, užsidirbs. Ne be rankų, be kojų. Visi nuo nulio pradeda. Kada jam buvo susitaupyti? Vienas dirbo, trys valgė.“

Svajonių namas kaime bus iš jos kišenės. Mama išsaugojo iš melioracijos gautus pinigus. Ji pati čia per tuos penkerius metus nemažai susitaupė. Kaip nors…




***




Žana kas trečia para dirba katilinėje. Kitas dienas – šiltnamyje. Per du darbus alga nesumažėjo. Povilas gavo mažąjį buldozerį. Lygina pravažiavimus, stumdo durpes į karavanus. Pyksta, kad žmona dirba naktimis. Tom dienom po darbo neina namo, bet pernakt prabūna katilinėj kartu su Žana. Pamiega kiek ant grindų ir ryte vėl į darbą. Kažkoks keistuolis. Taip stipriai myli? Pavydi? Saugoja nuo kitų? Nepasitiki?

Laisvą savaitgalį Važiuoja į Tryškius. Netyčia papuola į Reginos klasiokės balių. Povilas šokdina tos klasiokės sesę. Šoka nerangiai, nes jau gerokai išgėręs, vos laikosi ant kojų. Mergina supyksta, kad jai mindžioja kojas ir beda savo aukštakulniu Povilui į pėdos viršų. Tas sušunka. Mergina atsiprašinėja ir pasodina jį kieme ant suolo. Kitą dieną koja pamėlynavusi ir sutinusi. Vargiai primina. Traktoriaus pedalų nebegali numinti. Dega karavanas. Reikia važiuoti su gaisrinės cisterna. Žanai dirbama šiltnamyje. Tad ji atidarinėjusi šiltnamio duris, sėdasi šalia Povilo už gaisrinės traktoriaus vairo ir išvažiuoja į gaisrą. Iki vakaro gaisrą pavyksta užgesinti, bet namo važiuoti nevalia. Reikia budėti. Vėjas stiprus, gali vėl pradėti rusenti. Taip ir praleido abu naktį traktoriaus kabinoj. Ryte dar patamsiukais atvažiavo viršininkas. Apžiūrėjo karavaną. Viskas užgesę ir atšalę.

–Žana bijo palikti vyrą per naktį vieną, kad vilkai nesuėstų… – Pajuokavo viršininkas.

–Nebijau, viršininke, tik , kad mano vyras laikinai vienakojis. Net bato neužsimauna. Su viena koja traktoriumi nepavažiuos. Tai aš važiavau su gaisrine.

–O Viešpatie! Ir kur tavo protas, jaunikaiti? Gražią žmoną už paišino traktoriaus vairo sodinti… Reikėjo sakyti, kad negali, būtume ką nors kitą išsiuntę. Važiuokit greit namo gydytis. Šią savaitę duodu išeigines. Vėliau atidirbsi kaip didelis. O tu, mergele, drąsi. Už tokio galiūno vairo išdrįsai sėsti ir puikiai susitvarkei. Beje tau šiandien darbas katilinėj? Gal sukeisti pamainas?

–Ne, viršininke, nekeiskit. Dirbsiu.

Povilo pėda gijo lėtai. Po truputį blyško mėlynumas. Jį pakeitė žalia ir geltona spalvos. Užmynimo vietoj kilo kietas guzas. Tikriausiai kaulas buvo pažeistas. Po savaitės šlubuodamas išėjo į darbą.

Šiltnamyje noko gausus pomidorų derlius. Agurkus jau seniai valgė visa gyvenvietė. Baiginėjosi antras ridikėlių derlius. Žana kiekvieną dieną priskindavo po keliolika dėžių į gyvenvietės parduotuvę ir valgyklą.

Netikėtai atvažiavo visi akmeniškiai. Dviem mašinomis. Visi norėjo pažiūrėti, kaip Povilėlis įsikūrė naujoje vietoje. „Neblogai, neblogai. Du kambariai, virtuvė, vonia, dušas, tualetas. Žiemai malkų nebereiks. Centralinis baigiamas įvesti. Ar darbas toli? Einam parodykit. Jetau, viskas čia pat! Koks didelis šiltnamis! Čia Žana dirba? Galima skintis pomidorų? Oi ačiū.“ Vizito tikslas visai kitas. Spalio septintą ženijasi Fredis su Gene. Gal pabūsit piršliais. Nieko nekviesim. Bus tik tėvai, sesės ir broliai. Nuo kitokių vaišių atsisakė, nes pilvus užpildė pomidorais. Didelis krepšis bemat dingo. Tik druskos paprašė. „Nu druskai dar nereikia talonų“ – kažkas pajuokavo. Žana du kibirus pomidorų įdėjo į bagažinę. „Vežkitės lauktuvių.“ Ryt kontoroj užmokės už tuos pomidorus. Pigios buvo vaišės. Nei mėsos, nei degtinės nereikėjo. Atsisveikinant iškirdo motiną klausiant:

–Ar beišgeri, Povilėli?

–Tai kad ir progų nėra… Tik pas Reginą kai buvom...




***




Netruko ateiti Fredžio vestuvių diena. Žana spėjo nusimegzti žydrą kostiumėlį iš „Polocko“ vilnų. Turėjo išskirtinai kuom pasipuošti. Fredžio išrinktoji žibėjo visom prabangos spalvom. Nakvoti teko lauko trobelėj. Patalas šaltas. Žana net su treningais prie Povilo šono po stora kaldra visą naktį pradrebėjo, niekaip negalėdama sušilti. Baiminosi, kad susirgs, kad pakenks naujai gyvybei, joje užsimezgusiai. Povilas šalčio nejautė. Girtas, kaip pėdas griuvo su visu kostiumu ir praknarkė visą naktį. Ryte, Fredžio žmona susiginčijo su tėvais ir sukėlusi garsų skandalą išprašė juos namo. Žana pasijuto taip nejaukiai, kad pasistengė įkalbėti Povilą artimiausiu autobusu grįžti namo. Tas, pusgirtis, priešinosi, bandė net suduoti Žanai, bet toji pažadėjo pasiskųsti jo motinai, tai nemitęs turėjo paklusti. Kol grįžo su keliais persėdimais, visiškai išsiblaivė ir prieš namus paprašė atleidimo:

–Jėzau, žmonele, ką pridirbau. Nepratęs aš gerti. Protas susisuko. Prašau, atleisk. Pamiršk. Daugiau nepasikartos.

Žana atleido, bet širdyje drumzlės liko.

Pusė žiemos prabėgo savaitgaliais važinėjant pagal skelbimus po parduodamas sodybas. Tai per prasta, tai per brangi. Darbas toli. Mokyklos nėra. Gauna nuo Povilo motinos laišką: „Gera sodyba gyvenvietėj. Mokykla arti, nė palto nereikės. Darbas taip pat. Pastatai geri. Giminės netoli. Bėdos atveju bus pas ką pagalbos prašyti. Autobusas penkis kartus per dieną važiuoja į rajoną. O svarbiausia, kad yra telefonas. Bet kada su Irena galės susiskambinti.“

Važiuoja Akmenėn. Irenos vyras veža savo mašina. Važiuoja ir Irena, ir mama. Visiems knieti pamatyti, kokia ta sodyba. Motina tik giria ir giria. Savininkai užkelia kainą. Ką daryti? Sumokėti užteks, bet patiems nieko neliks. Bando nusiderėti. Pavyksta tik tiek, kad savininkai pažada sumokėti už dokumentų perregistravimą. Gali kraustytis ir gyventi, kad ir rytoj. Troba didelė, užteks vietos visiems. Šeimininkai išsikraustys, kai tik bankas pinigus perves į jų sąskaitą. Apsilanko ir pas gimines. Povilo mamos pusbrolis iš mamos pusės. Jo žmona ir du sūnūs. Dvi dukros jau gyvena atskirai. Kad nupirkti namą, reikia kolūkio pirmininko leidimo. Tas šaukia visuotinį susirinkimą. Visur reikia dalyvauti. Kelionės. Nakvynės pas gimines. Samagonu, dvokiančio saliarka, vaišės. Dabar Žana įsitikina, kad Povilas tik vaidino negeriantį. Pykčiai, atsiprašinėjimai, maldavimai, priesaikos nebegerti. Žana nėščia, pavargusi, nusivylusi.

Kraustymasis pareikalauja daug jėgų ir kantrybės. Pervežant baldus pametė pusė sofos. Tad Žana su Povilu miega ant grindų, pasikloję čiužinius. Kovo dvidešimt antrą dieną pirma nakvynė naujuose namuose. Pinigai į šeimininkų sąskaitą pareina tik gegužės pirmomis dienomis. Šeimininkai galutinai išsikrausto ir Žana gauna notariškai patvirtintus nuosavybės dokumentus. Tampa pilnateise sodybos šeimininke. Sumokėtus pinigus už sodybą deklaruoja, kaip mamos dovaną. Povilas vaikšto, kaip žemę pardavęs. Skyrybų atveju į sodybą jokių teisių neturės. Kaip gaila, kad nepavyko Žanos prikalbinti, sodybą registruoti abiejų vardu. Povilo motina irgi užsiminė prie visų, aiškiai duodama suprasti, kad Povilas liko nuskriaustas:

–Povilėli, tu kaip įnamis dabar. Stenkis būti geras…

Svečiai atsivežė degtinės. Kaip be jos į svečius? Žana tam nepritarė. Nors Povilas ir prašė, bet žmona liko kurčia. Jau ir duonai reik pinigus pataupyti, o be degtinės galima apsieiti. Prikepė bulvinių blynų, nes bulvių parsivežė iš Tyrulio sočiai. Povilo mama pasisiūlė nupirkti iš savo kolūkio daugiau brokuotų paršelių. Galės ir Povilas augintis. Bulvių turi. Bus lyg ir kraitis. Ir šuns reikia. Kaip kaime be šunies. Kaimynuose, kaip tik yra kalė su vaikais. Vieną paims. Pavalgę ir išgėrę savo atsivežtą degtinę, išvažiavo namo. Povilas neskubėjo įsidarbinti kolūkyje. Vis tęsė dieną po dienos. Sakė norįs pailsėti. Paskui parsivežė savadarbį traktoriuką. Prisistatė dėdė ir paprašė, kad jam pasėtų bulves. Už tai pažadėjo pripilti baką benzino. Po darbo balius. Sutarė, kad rytojaus dieną pasės bulves Povilui. Susirinko iš pat ryto. Išvežė šeimininkų paliktą mėšlą ir iškratė. Žana suka galvą, kaip pamaitinti keturis vyrus, kai kišenėj tik septyni rubliai? Parduotuvėj nupirko konservų. Dar turėjo lašinių bryzelį, padarė mirkalo, išvirė bulvių košės. Duonai pinigų neliko. Po pietų skubino Žana vyrus darbuotis. Kad greičiau būtų ir pati išėjo darbuotis. Pagrėbstys mėšlą į vagas, kad plūgas neužsikimštų. Gerai, kad Saulius vėliau šiandien iš mokyklos grįš. Mama, jam bulvių ant žarijų pakeps, nes nuo pietų tik keli šaukštai bulvių košės liko. Žana su mama liko nevalgiusios. Jau paskutines vagas aria . Tuoj tuoj pabaigs. Dar anksti vakarienei. Labai anksti. Be to Žana dirbo drauge, kas paruoš? Tad talkininkai išėjo be vakarienės. O namiškiai pavalgė bulvių su lupenomis ir raugintais agurkais. Tas pats maistas buvo ir kitas dvi dienas, iki mama gavo pensiją. Povilas netikėjo, kad jie nebeturi nė vieno rublio. Pabambėjo dėl tokio maisto, bet ir sekančią dieną nieko mandriau negavęs išėjo į kolūkį darbintis. Davė seną, nevažiuojantį STALINIECĄ. Susiremontuok ir darbuokis. Pasirodyk, ar geras specialistas esi. Ar galima tau patikėti naują traktorių?

Žana išvažiavo gimdyti.

–Laukiu dukrelės, – išlydėdamas į greitukę, pasakė Povilas.

–O aš noriu sūnaus.

–Sūnų jau turiu, dukros reikia.

Žanai buvo keista girdėti, kad vyras nori dukros. Šiaip visi vyrai tik apie sūnus svajoja. Povilas visą laiką vis tik apie dukrą kalbėjo, jos laukė.

Pagimdė dukrą. Vyras nepaskambino nei tą, nei kitą dieną. Antros dienos pavakare seselė ją pakvietė prie telefono. „Pagaliau!“ – pagalvojo Žana. Atsiliepusi, išgirdo Reginos balsą:

–Labas, drauge, ar sveikos, kada namo?

–Labas. Kaip sužinojai, kad aš čia?

–Skambinau į namus, atsiliepė Saulius ir pasakė, kad išvažiavai užvakar vakare. Seselė sakė, kad mergytę turi. Džiaugiuosi. Užauginsi sau draugę. Sakei, kad ir Povilas dukros norėjo.

Ilgai nesikalbėjo. Greit persimetė dar keliomis frazėmis ir atsisveikino. Ligoninės telefono negalima ilgai užimti. Šeštą dieną daktarė pasakė, kad rytoj galės važiuoti namo. Tegu vyras atvažiuoja su kaimo sesele. Kitaip negalima. Seselė turi parlydėti naujagimį namo. Per tą savaitę Povilas taip ir nepaskambino. Drebančiom rankom Žana surinko namų telefono numerį. Atsiliepė Povilas. Jokio klausimo, jokių emocijų. Šaltas „alio“ ir tyla. Pasakius, ką reikia atsivežti iš namų, vyras piktai burbtelėjo:

–Ko tu man skambini? Skambink Reginai. Ji labai jau susirūpinusi apskambino ir tau ir man. „Dukrą turi“. Neprašiau iš jos žinių. Taip ir pasakiau, kad nesirūpintų ir nesikištų į mano gyvenimą. Kai man reikės pats susižinosiu…

–Tu man gavendų nevarinėk. Jei ryt iki vienuoliktos valandos neatvažiuosi, skambinsiu kolūkio pirmininkui ir jo paprašysiu, kad parvežtų. Labanakt.

Žanos parsivežti atvažiavo su kaimynu ir sesele. Grįžtant paprašė sustoti prie univermago. Nupirko vežimėlį. Iš kur gavo pinigų, Žana neklausė. Namuose mama papasakojo, kad paskambino Regina. Atsiliepė Saulius. Ne už ilgo vėl paskambino. Tada atsiliepė Povilas. Girdėjo, kaip pakeltu balsu liepė nesikišti į jo reikalus. Tada, greit pasiėmė tašę, įsidėjo kelis drabužius ir išvažiavo. Mama galvojo, kad išvažiavo Žanos lankyti, bet Saulius matė, kad dėjosi savo drabužius. Kai Saulius paklausė ar pas mamą važiuoja, šiurkščiai atrėžė: „Ne tavo reikalas, rupūžioke!“ Grįžo ketvirtą dieną pagiriotas, sutinęs, nekalbus.

–Pas motiną buvo, ne kitaip. – nusprendė Žana.

Kelias dienas pailsėjusi, popiečiais, kai Saulius grįždavo iš mokyklos, mažąją Daivutę (tokį vardą parinko Povilas) palikdavo jo globai. Pati ėjo padėti mamai ravėti daržus. Piktžolės augo kaip pasamdytos. Mama prieštaravo, prašė dar nedirbti, bet Žana užtikrino, kad jai nesunku, nepakenks ir darbavosi vis parbėgdama pamaitinti ir pervystyti vaikelio. Prabėgo trys savaitės. Povilas reikalavo sekso, reikalavo krūtinės. Dukra turi dalytis maistu su tėvu.

– Jėzau Jėzau! Tu išprotėjęs ar ką? Tau psichuškę iškviesti? Galiu! Tu man velniais nesiversk. Nenori žmogum būti, mauk iš kur atmovęs. Mum gyvenimo negadink.

Apsiramino. Rodos grįžo ramybė ir santarvė, tik negrįžo Žanai pienas. Po tokio nervinio sukrėtimo dingo visai. Eina Žana pas kaimynę. Toji mielai duoda pieno ir pinigų griežtai atsisako. Kiek tokiam mažyliui reikia. Žana verda dukrytei klijukus. Iš darbo Povilas grįždavo be nuotaikos, surūgęs, nekalbus. Kartą pasiguodė, kad žmonės čia nedraugiški. Nepataria, nepadeda. Bet jis vis tiek susiremontuos tą seną hlamą. Susiremontavo. Parvažiavo į kaimo pakraštį prie miško iškasti tranšėjos ir palaidoti šiukšles. Dirbo bemaž savaitę.

Grįžtant iš parduotuvės Žaną užkalbino mokyklos valytoja.

–Laba diena. Girdėjau, kad vaikeliui labai pieno reikia. Aš turiu tris karves. Vieną noriu parduoti. Ji du su puse mėnesio po veršiavimosi. Pirmas veršelis. Pieno duoda apie dvylika litrų. Rami, kiek kietoka melžti. Prieš savaitę sėklinom. Ar bus pasiėmusi nežinau. Ateik, apsižiūrėk, jei patiks ir veskis. Ganyklos turi. Šieno iš kolūkio paskirs. Turėsi savo pieno.

–Man labai reikia karvės. Tik negaliu dabar pirkti. Gal vėliau, jei Jums neskubu parduoti. Pinigų neturiu. Kai gausiu už dekretines atostogas. Tada.

–Man neskubu pinigai. Palauksiu. Jums pienas labai reikalingas. Ateik kad ir šį vakarą, jei patiks ir veskis.

–Ačiū Jums labai, kad pasitikit. Ateisiu.

Karvė nukrito lyg iš giedro dangaus. Tą patį vakarą šeima srėbė baltą putrą ir atsivalgyti negalėjo po tiekos laiko pasninko. Pusryčiams nugreibė grietinės, pataisė su česnaku, išvirė bulvių. Tikras balius. Visai kitas gyvenimas.

Mokykloje, prasidėjus vasaros atostogoms, nebėra užsiėmimų. Saulius laisvas ištisas dienas. Tad Žana, palikusi dukrą Sauliaus globai, ištisas dienas dirba darže kartu su mama. Žolės Želia ne dienom, o valandom. Nuravi daržą, bulvės apželia. Nuravi bulves, daržovės vos besimato iš piktžolių sąžalyno. O kur dar kiti darbai darbeliai. Paršeliai, vištos, karvė, valgis, rūbai… Bėgi, bėgi ir galo nėra. Gerai, kad dukrytė rami ir sveika. Naktimis gerai miega. Prasibunda tik pavalgyti. Apsilankė Povilo dėdė. Pasidžiaugė, kad namai pilnėja visokių gėrybių. Pasiguodė, kad pakyrėjo blynai kepti ant aliejaus. Taukų nebėra. Paršo dar nepjovė. Tausoja anūkų krikštynoms. „Nu nebeilgai. Dar porą savaičių ir pjausim. Krikštysim čia, kaimo bažnyčioj. Mažesnė duoklė kunigui, nei mieste. Ir vietos čia daugiau. Kur ten miesto bute visi tilptų. Ir jiedu su Povilu labai laukiami. Juk paskutiniai du anūkai Povilo pusbrolio vaikai.“ Povilas iškart sutiko ateiti. Žana abejojo. Be dovanų kaip? Penkis gi krikštys. Visiems reikia dovanėlių. O ir tėvams reikia… Pinigų nėra. Kaip be dovanų? Povilas stebėjosi Žanos nesupratingumu. Kam tų dovanų? Juk savi, giminės…

Po savaitės paskambino Žanos viršininkas. Pasakė gerą naujieną. Jau paskaičiuoti pinigai už nėštumo ir gimdymo atostogas. Tegu Žana atvažiuojanti pasiimti. Och! Nukrito rūpesčiai nuo pečių. Bet prisidėjo kitas: iš kur gauti pinigų kelionei? Laukti dar dvi savaites, kol mama gaus pensiją?

Povilas susiraukęs, nepatenkintas.

–Ko nusiminei? Džiaugtis reikia. Pinigų turėsim.

–Matau, matau, kaip apsidžiaugei meilužio balsą išgirdusi. Juokeisi, kikenai iš laimės…

–Nu ir durnas tu. Negi verkt turėjau, išgirdusi apie siūlomus pinigus. Nebambėk tuščiai. Eik pas dėdę, paprašyk paskolinti penkis rublius kelionei. Ryt pat važiuoju pinigų.

Iš dėdės Povilas grįžo tuščiomis. Dėdienė neskolino pinigų. „Patiems ant nosies krikštynos. Nežinia kada gražinsit.“

–Ar sakei, kad tik vienai dienai, kad vakare gražinsim? Kad algos pasiimti važiuosiu?

–Sakiau. Vis tiek nedavė. Sakė, kad neturi.

–Dieve, Dieve, kas per žmonės. Visiškai mūsų nepažįstanti moteris, karvę be rublio patikėjo. Sakė, lauks pinigų kiek reikės, o čia giminės, penkių rublių gaili. Jėzau, negi mes tokiais banditais atrodome…

Anksti rytą Žana, sukaupusi drąsą, nuėjo pas kaimynus.

–Aleksai, gelbėk. Reikia važiuoti algos pasiimti. Paskolink kelionei penkis rublius. Ryt vakare grąžinsiu.

–Gerai, vaikeli. Imk, – traukia iš kišenės dvidešimtpenkrublinę.

–Man tiek daug nereikia…

–Imk. Gal prireiks. Ką žinosi, kas kelionėj gali nutikti. Viršininkui saldainių nupirksi. Negi važiuosi be lauktuvių?

–Aš jam sūrį kaimišką nuvešiu… Ačiū labai. Ryt grąžinsiu.

–Neskubėk. Nedega. Laimingos kelionės.

Privirė Daivutei maistelio, supilstė į buteliukus. Paryčiais išskalbė vystyklus, išdžiaustė, nepritrūks per dieną. Apliuobusi kiaules, vištas, išvedusi ganyklon karvę, Daivutę nunešusi mamai, išskubėjo į autobusą. Povilas paliko bemiegąs.




***




Namo Žana grįžo vėlai. Pavargusi, pamuštom kojom, rankose nešina batelius. Mat iš Mažeikių parėjo pėsčia. Nespėjo į paskutinį autobusą, bet laiminga. Parsivežė pinigų tiek, kad užteks skoloms už karvę, paršelius sumokėti, nupirkti krikštynų dovanoms ir dar patiems pragyvenimui liks. Už paršelius galėtų ir nemokėti. Uošvė gi Povilui kaip kraitį davė, bet primygtinai pasakė, kad trisdešimt rublių sumokėjo. Jei dovana, kam sakyti kiek kainuoja? Atiduos, tegu nesididžiuos, kad dovanojo. Žanai nereikia išmaldos. Iš Povilo pagalbos nesulaukė. Reikėjo apeiti vakaro ruošą, pamelžti karvę, išvirti vakarienę, vis pasiklausant, kodėl taip suvėlavo, kodėl valgio laukti vos ne iki pusiaunakčio…

Ryte kėlėsi skaudančiom kojom ir plyštančia galva. Naktį ne iš karto pajuto verkiant dukrą. Povilas skaudžiai sudavė į šoną:

–Negirdi, kad vaikas verkia!? Grįžai prisipisusi, miegi kaip užmušta. Negana vėlai atsiguliau, dar per jumis, tokius žemės kirminus, pailsėt negaliu. Juk man ryt į darbą! Mauk į kiemą su savo išpera ir kriokinkis.

Žana nieko nesakė prieš. Tylėjo. Nenorėjo kelti triukšmo, jaudinti mamos, sūnaus. Nurijo kartu su ašaromis nepelnytus priekaištus. Nuraminusi ir pamaitinusi dukrytę nebe užmigo, prasėdėjo prie vaiko lovytės. Vos praaušus, skaudančiomis kojomis šėrė gyvulius, virė pusryčius, skalbė vystyklus. Povilas buvo linksmas, mėtė lėkštus juokelius, sočiai pavalgęs išvažiavo darban dviračiu. Jis dabar prie gretimų fermų savo STALINIECU mindė silosą. Apsitvarkiusi namus, nuėjo pas kaimyną. Grąžino dvidešimt penkis rublius, anūkui paliko šokoladuką.

Priešpiečiais Daivutę pasiguldė į vežimėlį ir abi patraukė grąžinti skolos už karvę. Ten šeimininkė ją sutiko su vaišėmis. Paklausinėjo ar patenkinta karvute, ar nenusivylė? Ar karvutė nebeieškojo jaučio? Žana nuoširdžiai padėkojo, kad pasitikėjo jais, kad palaukė pinigų. Vaikeliui taip reikia pieno, o ir visai šeimai didelė paspirtis grietine, sviestu ir sūriais.

–Gal tik pusę pinigų palik. Juk ir jums patiems reikės pinigėlių. Povilas algą dar negreit gaus.

–Ne ne. Imkit visus. Gavau daug. Viskam užteks. Nebenoriu būt skolinga. Labai Jums ačiū, kad palaukėt.

Namo Žana grįžo pamažiukais, koja už kojos. Dukrytė saldžiai miegojo, tad nebuvo kur skubėti. Nusprendė šiandien patinginiauti, pailsėti nuo darbų. Jautėsi labai pavargusi ir išsekusi. Širdyje buvo labai gera atsikračius skolų. Priešais pamatė su tašėm grįžtančią Povilo dėdienę. Matyt iš parduotuvės. Dar labiau sulėtino žingsnius. Stabtelėjo, apsimetė, kad taiso dukrytei apklotėlį. Tegu pareina pirmoji prie savo takelio. Tegu pasuka namo. Kad nesusitiktų, kad nereiktų kalbėtis. Dėdienė, pasiekusi takelį, pasidėjo nešulius, ilsino rankas ir akivaizdžiai laukė Žanos. Neliko kas daryti Reikėjo pasilabinti.

–Labas Aldona, sunkiai neši…

–Labas. Sunkiai. Labai sunkiai. Vis gaunu pasiilsėti. Rankas visai nutempė. Prisipirkau visko. Juk tiek žmonių privažiuos. Negi Birutė visko pripirks. Sunku jai mieste. Vaikų daug, vyras bemaž viską prageria… Tu jau grįžai iš kelionės?.. ar dar nebuvai?

–Buvau. Aleksandras paskolino. Dabar grįžtu skolą už karvę atidavusi.

–Man atrodo per brangiai už tą karvę užsiprašė. Bergždinė, jaučio nepasiima.

–To niekas nežino. Veršiavosi neseniai. Kergė prieš pat pardavimą. Pas mane jaučio neieškojo. Matyt bus pasibėgusi. Nereikia klausytis pletkų.

–Nepyk, vaikeli, kad nepaskolinau. Maniau, kad taip greit negrąžinsi. Matai, kiek man visko reikėjo pripirkti. Ir tai dar ne viskas…

–Nepykstu, nesijaudink. Kiekvienas gyvenam pagal savo protą. Lik sveika. Darbai laukia.

Darbai ne tik laukė, bet šaukte šaukė. Paršeliai išlaužę gardą, šmirinėjo kieme. Suvarė tvartan, užkalė lentas. Tvarka. Mama išėjo ravėti. Kaip Žana tinginiaus? Vėl dukrytė Sauliui o pačiai kauptukas į rankas ir į kolūkio burokų normą. Gerai, kad netoli, kad prie namų. Sauliui su miegančiu kūdikiu nuobodu, tai važinėjasi iš kiemo iki kolūkio daržų ir atgal. Ir Žanai gerai. Nereikia bėgti namo. Laukuose pervysto mažylę. Kol Žana verda valgį, Saulius nuveža dviračiu karvei vandens, pamelžia. Vis paspirtis. Laikas susitaupo. Povilas iš kolūkio darbų grįžta vėlai, pavargęs, susiraukęs. Namuose niekuo nepadeda, tuoj griūva lovon. Įšeiginėmis, kurių vasarą ir taip mažai būna, labai nenoriai eina šieno grėbti ir vežti.

–Tu labai norėjai tos karvės, tu ir šienauk. Tau kad tik nuotaiką sugadinti su savo tais nepabaigiamais darbais. Pailsėti nebėra kada. Kiek žmogus gali dirbti be poilsio. Laukiu nesulaukiu šeštadienio. Bent atsipalaiduosiu pas dėdę.

–Tu visai pamiršai, ką man prieš vestuves žadėjai… Sakei, kad tau degtinė nė po kam, kad negersi…

–O ar geriu? Ar kas vakarą pareinu girtas? Ar mušuosi, keliu skandalus? Kad progai pasitaikius atsipalaiduoju, pailsiu, kaip žmogus…. Tu tai vadini gėrimu? Tu dar nesi mačiusi geriančių. Aš žodžio laikausi. Pasakiau, kad negersiu ir negeriu. Jei kabinėsies be reikalo galiu kantrybės pritrūkti ir pradėti gerti.

–Ir aš galiu pritrūkti kantrybės ir tada su tavimi išsiskirti. Pas dėdę eisim abu. Nunešim dovanėles. Pabūsim pusdienį ir užteks. Bulvės usnimis apėjusios. Sekmadienį nė negalvok pasprukti. Padėsi ravėti, kaip didelis.

–Saulius dykinėja. Jis gali ravėti.

–Ravės, jei tu su Daivute pabūsi…

–Nu jau auklės iš manęs nepadarysi!

Ryte po baliaus, papusryčiavę ruošėsi prie darbų. Povilas susiraukęs kažko ieškojo indaujoj. Nerado. Dairėsi spintelėse. Šalia vaistų dėžutės pamatė gyvatės užpiltinę. Užsivertė iš viso butelio. Žana tylom stebėjo.

–Pataisęs dūšią griebkis darbo. Marš bulvių ravėti.

Po geros valandos per dirvą netvirtu žingsniu atžirgliojo Povilo pusbrolis, Birutės vyras.

–Ei ką čia sumanei? Einam į tašką samanės. Tu čia vietinis. Man gali neduoti. Bijos.

Povilas jau buvo bemetąs kauptuką vagon, bet rūstus Žanos balsas sustabdė:

–Eisi? Tai eik ir neatsigręžk. Pamiršk kelią atgal. Šmutkes rasi prie vartų.

Nusispjovęs, ėmė įnirtingai kapoti usnis. Kliuvo ir bulvėms.

–Eik vienas. Duos. Aš šiandien negersiu…

Žana džiūgavo. Ji laimėjo. Smarkiai rizikavo. Buvo verta. Nors Povilas bambėjo iki pat vakaro ir visokiais žodžiais ją dėjo į šuns dienas, bet dirbo. Iki saulės laidos bulvės buvo nuravėtos. Povilas buvo toks piktas, kad nevalgė vakarienės ir gulti išėjo į antrą aukštą.

–Pasikarkit jūs su savo darbais. Man pailsėti reikia. Vergą iš manęs padarėt.







***

Šiek tiek palengvėjo rudenį, kai pasibaigė lauko darbai, kai derlius parkeliavo į rūsį, kai karvutė užsidarė į tvartą. Šalia kiaulių gardelio atsirado kampelis porai avelių. Reikės kojinių, pirštinių. Jau nukirpo rudeninę vilną. Nuvežė į Telšius sukaršti. Mama sėdo prie kalvarato. Ir Žana pripuldama pamindavo pakoją, paverpdavo pusvalandį kitą. Šalčiai čia pat. Reikia megzti kuo skubiau. Iki pusiaunakčio su virbalais rankose. Užtat kojoms ir rankoms šilta. Povilas zyzė, kad reikia motiną aplankyti. Žana atsikalbinėjo, kad ūkio darbų mamai negalima užkrauti. Per sunku jai ir vaiko priežiūra ir gyvuliai. Geriau tegu jo mama atvažiuoja. Autobusai dažnai kursuoja. Jokio jai vargo nebus. Be to Irenos vyras mašiną turi. Ir Fredis turi…

Na ir atvažiavo! Dviem mašinom. Dešimt žmonių. Žana, dukrytę palikusi mamai, tik sukasi, tik verda, kepa, neša į stalą. Degtinės, vyno ir alaus atsivežė sočiai. Patys geria ir Sauliui pasiūlo. Vienuolikamečiui paaugliui smagu rodomas dėmesys. Įsitaiso tarp dviejų dėdžių patogiai, priima pasiūlytą taurelę, pauosto, pamėgdžiodamas suaugusius, oriai atsilaužia duonos gabaliuką ir gavęs nuo motinos per pakaušį, sprunka po pastale neatsisukdamas. Tarpdury stabteli.

–Nenusimink, sūnau, po metų kitų mudu išgersim. – Šūkteli pavymui Povilas. Saulius grįžta, prisiglaudžia prie Povilo. Žana čiumpa sūnų už rankos ir išsiveda į virtuvę. Prikrauna dubenį maisto, ąsotėlį pripila sulčių:

–Neškis pas močiutę, abu pavalgykit. Kad čia daugiau nesirodytum. Vakare padėsi apsiliuobti. Kaip nesupranti, kad mums su pijokais nepakeliui.

Sugrįžus Žanai su pilnu dubeniu dešrelių, uošvė priekaištauja:

–Kam tu taip prie visų vaiką sugėdinai? Kas čia būtų vodiję. Tik apetitas būtų geresnis. Aš saviškiams visada po vieną taurelę įpildavau. Užtat kaip paskui valgydavo. Po vieną reikia vaistų vietoj.

–Kam vaistas, kam nuodas. Nepasakokit man nesąmonių. Negers mano sūnus…

–Paaugs ir gers. Būsim draugai… Kartu dirbsim, kartu gersim… Nepaaiškinsi suaugusiam… – vogravo Povilas.

Ona irgi pritarė, kad reikia vaikus supažindinti. Tegu Žino. Atvirai neduosi, pasislėpę vistiek gers ir rūkys. Geriau atvirai, kad pasislėpę nepadegtų berūkydami ar nepersigertų negyvai.

Kambarių sienos plonos, ir močiutės kambary girdisi kiekvienas pokalbio žodis.

–Vaikeli, – sako močiutė, –pažiūrėk, vaikeli, kaip gyvena pijokai. Nei valgyti sočiai, nei apsirengti padoriai neturi. Dirbti nebenori. Vienintelis jų tikslas išgerti. Už gurkšnį degtinės tėvą motiną parduotų. Kokie jie klipatos. Veidai sutinę, nosys mėlynos.

–Močiute, nereikia kasdieną gerti. Retkarčiais geriant nieko nenutiks. Povilas nei sutinęs, nei nosis mėlyna.

–Sūneli, iš pradžių retai gersi, nes rytais bus bloga. Juo toliau juo labiau norėsi degtinės. Jau nebegalvosi, kad paskui bus blogai. Tik vis dažniau norėsi to blogumo atsikratyti, mat kūnas pripras prie degtinės ir neišgėrus taurelės tau bus taip blogai, kad tu nei apie maistą, nei apie ką kitą nebesvajosi, tik apie tai kur gauti degtinės. O nedirbant pinigų nėra. Dirbti jau sveikatos nebėra, rankos dreba. Ką daryti? Eit vogti. Apsivogus – kalėjimas. Tu nori tokio gyvenimo? Prisimeni, koks Eugenijus buvo atėjęs?

–Prisimenu. Tur būt apsišikęs buvo. Baisiai smirdėjo. Prašė degtinės, sakei, kad neturi. Tada prašė valerijonų. Tu pasakei, kad čia ne vaistinė, tegu einąs į vaistinę. Tas Eugenijus baisiai atrodė. Vanduo laistėsi iš stiklinės, kai gėrė. Nesiprausęs, apsisnargliavęs…

–Tai va, sūneli, ar nori tokiu būti?

–Aš taip nenusigersiu…

O tuo metu prie stalo Povilas skundėsi, kaip jam sunku. Ištisas dienas kolūkyje su traktoriumi, laisvadienių mažai, o ir per juos Žana neduoda atsikvėpti. Tai daržai, tai šienai, tai tvarte gardus taisyti. Dabar, rudenį technikos remontas prasidėjo. Žmonės nedraugiški, kad tik pasišaipyti. Ir dėdė neužtaria. Jisai jau taip pavargęs nuo tokio gyvenimo. Amžinai be poilsio:

– Kaip gerai, kad jūs atvažiavot. Bent dabar atsigausiu, atsipalaiduosiu.

Ir atsipalaidavo. Tą vakarą gėrė kiek tilpo. Pritrūkę, ėjo į samagono tašką ir toliau gėrė. Žana prinešė čiužinių ir ten pat šalia stalo paklojo. Bijojo leisti į antrą aukštą, kad laiptais nukritę, galvų nenusisuktų. Pati nelaukė gėrynių galo. Ėjo pas mamą miegoti. Ryte darbas laukia. Nors kelias valandas nusnaus, jei pavyks užmigti per triukšmą.

Kėlėsi vėliau nei įprastai. Karvė jau būbavo ilgėdamasi melžimo. Žadino Saulių. Tas bėgo skubinai melžti. Žana taisė ėdalą kiaulėms. Mama maitino Daivutę. Svečiai knarkė, kad net stogas kilnojosi. Visi namai pradvisę samagonu ir tabaku. Povilui Žana neleisdavo viduj rūkyti. Vakar Jisai pavaidino didelį gaspadorių:

–Rūkykit čia pat. Kur eisit į šaltį. Kas čia atsitiks. Vaikas kitam trobos gale.

Apliuobusi gyvulius, padariusi mamai ir Sauliui pusryčius, nuėjo ano trobos galo vėdinti. Langai jau užsandarinti žiemai – neatidarysi. Atidarė duris į kiemą ir į gatvę. Į vidų siūbtelėjo gaivaus šalto oro gūsis. Pasiėmė didelį bliūdą ir ėmė rinkti nešvarius indus. Parsinešusi virtuvėn kūrė ugnį – reikia šilto vandens. Vėsus oras pabudino svečius. Vienas po kito vertėsi iš guolių, krypavo laukan gamtinių reikalų, o sugrįžę vidun kilojo tuščius butelius – bene liko dar kur lašelis. Ėmė graibytis po kišenes – gal dar rublis likęs? Nebėra ir to. Ėmėsi virtis kavą. Stiprią, tirštą, kaip degutas. Gėrė pasispjaudydami. Fredis su Kęsčiu ėdė česnakus. Stengėsi užmušti alkoholio kvapą – reikės namo važiuoti. Gerti nebėra ko, o be gėralo ir kalbos nėra. Valgyti? Na jau ne! Sausas maistas nelenda. O kad būtų nors po vieną gurkšnį… atsigautų. Žana pinigų neduoda. Sako nė kapeikos neturinti. Gal tikrai neturi? Veikiausiai meluoja. Galėtų skolon parnešti – pažįstamai duotų. Bet Žana neina, bulvienės siūlo. Te susikiša tą bulvienę kur nesueina… Och velnias! Staiga uošvė pliaukšteli sau kakton:

–Ech, kaip nepagalvojau. Važiuokim pas mano pusbrolį. Galėjom ir jį pasikviesti vakar. Jis naminukę pats sunkia.

–Neišdegs, – sako Povilas. – Dėdė dar užvakar išsiprašė iš darbo. Išvažiavo į Klaipėdą pas dėdinos seserį. Ūkį kaimynams paliko.

– Na ir nesiseka… varom namo…

Susirinkę pakampėmis išmėtytus rūbus, svečiai išvažiavo. Povilas nepatenkintas šlaistėsi iš kampo į kampą. Aprėkė Saulių. Galiausiai metęs Žanai:

–Skupičelka, padarei sarmatą. Gaila tau kelių rublių buvo. Nebūtum nubiednėjusi. – Nulindo į antrą aukštą, nes Žana kuopė kambarius ir trukdė jam ilsėtis. Ilgai neištvėrė. Grįžo sušalęs. Barškėjo, tarškėjo po puodus, nieko skanaus neradęs, visus iškeikęs, nuėjo gulti. Žana lengviau atsikvėpė: „ bent laikinai bus ramu“. Miegojo iki pat kito ryto. Pakilo tik į darbą. Supyko, kam Žana pietų neįdėjusi. Negi dirbs per dieną alkanas.

–Rankas turi, pats įsidėk. Gal vis dėl to grįžk pas mamą. Ji tau ne tik valgyt įdės, bet dar ir butelį duos, kad sausu maistu nepaspringtum.

–Užsičiaupk, brūdgalve! Kaip norėsiu, taip ir padarysiu! – trenkė durimis ir išėjo be pusryčių ir be pietų.

–Vakare tavęs nelauksiu! – Pavymui sušuko Žana, nežinojo ar išgirdo jos žodžius.

Visą dieną Žanai nesisekė darbai. Ko ėmėsi, vis ne nuo to galo. Baisiai prailgo laikas. Povilas iš darbo grįžo daug anksčiau nei įprastai.

–Ardosi kolūkis. Ryt bus visuotinis susirinkimas. Į darbą daugiau neisiu.

–Iš ko gyvensim?

–Išdalins visiems kolūkio turtą, atmatuos po tris hektarus žemės. Patys dirbsim. Ką uždirbsim, tą ir ėsim.

–Su lopetom žemę arsim, dilgėlėm apsėsim…

–Nieko aš nežinau. Nesuk galvos. Ryt per susirinkimą paaiškins.

Žana taip ir nebe išsakė vyrui priekaištų dėl gėrimo. Juos užgožė naujas rūpestis. Kas bus ryt, poryt? Negana, kad dukrai grikių kruopas pagal receptą begauna pirkti, dar matomai ir visiškas badas užgrius. Su Povilo žaisliniu traktoriumi trijų hektarų tikrai neapdirbsi. Reikės ir ganyklos ir šieno… Dieve, dieve, kaip išgyventi? Gal ne taip vyras suprato? Reiks atidžiai susirinkime klausytis. Ką ten dar valdžia sugalvojo…

Susirinkime paskelbė, kad kolūkiai bus naikinami. Vietoj jų kursis žemės ūkio bendrovės. Kolūkio turtas bus dalinamas pagal išdirbtus metus. Visiems bus atmatuota po tris hektarus žemės. O kas turi paveldėjimo teisę iš protėvių, tiems bus grąžinama visa žemė. Taip pat norintys kurti savarankiškus valstiečių ūkius bus suteikta žemė pagal prašymus. Buvo išrinkta kolūkio likvidacinė komisija. Ji turėjo prižiūrėti visus darbus. Na ir prasidėjo! Traktorininkai, šoferiai varėsi techniką į savo namus. Kadangi buvo duodama vienas keliems kiemams kilo ginčai, pas kurį kieme stovės. Kas važiuos, kas remontuos, kas detales pirks. Sandėliuose būriavosi žmonės, stumdėsi, grumdėsi. Visi skubėjo kuo daugiau per akis nusičiupti. Baubė keliais varomos karvės, žviegė į privačius tvartus gabenamos kiaulės. Žmonės džiaugėsi lyg iš dangaus nukritusiu turtu. Povilo dėdė irgi džiūgavo:

–Turim nuosavą traktorių! Karvių neėmėm. Šieno mažai turim. Užtat paėmėm tris kiaules. Ir grūdų kiek! Pilną priekabą. Nupenėsim kiaules ir pjausim. Bus sočiai mėsos ir vaikams užteks.

–Gal parduotumėt du maišus? – Paprašė Žana.

–Ne ne. Žmona neleidžia. Grūdai negenda. Tegu stovės. Įvariau priekabą į daržinę. Nesulys, nesuges.

Povilas metus išdirbęs kolūkyje gavo tik tris hektarus žemės ir sargo darbą. Naktimis reikėjo saugoti bendrovės turtą. Grįžęs ryte griūdavo į lovą ir pakildavo tik vakare vėl į darbą.

–Žana, padėtum man per naktis ten pabūti? Vienam baisiai nyku.

–O kas namuose dirbs?

–Dieną tai namuose būsi ir pasidarysi darbus. Aš tai būdavau katilinėj su tavimi.

–Neprašiau, kad būtum…

–O aš prašau. Negi tau sunku? Negi aš tau nebemielas? Juk ne darbo dirbti prašau, tik pabūti.

–Kada man pamiegoti? Pailsėti? Dukrytė dar labai maža, kaip ji be manęs? Nė nesvajok. Aš ne robotas, kad dieną naktį be miego būčiau… veskis kalę, ne vienas būsi, palos svetimą užjutusi.

–Svolačius tu, ne žmona. Nesulauksi iš tavęs užuojautos. Žemės kirminas, nenaudėlė…

–Eik darban. Girdėjau šimtus kartų tavo įžeidinėjimus. Mintinai žinau.

Kaip išgyventi, kaip? Kaip išmaitinti šeimą, aprengti? Ir kas pasauly dedasi? Valdžios keičiasi, pinigai keičiasi. Bus kažkokie talonai. Su žvėriukų atvaizdais… vagnorkos. Kolūkio pirmininkas už investicinius čekius nusisavino ką tik pastatytą sodybą. Keliasdešimt hektarų žemės. Bandą karvių. Keletą traktorių. Ko jam negyventi? Ilgamečiai kolūkiečiai irgi po kelias karves gavo. Parsivežė šieno. Parduos pieną, turės pajamų. Žanos tvarte tik viena karvutė. Ta pati užtrūkusi. Kol apsiveršiuos, dukra geria ožkytės pieną. Avelė su dviem ėriukais. Du paršeliai. Pavasariui pasipjauti. O pinigėlių tai nėra… Žana džiaugiasi kiekvienu mezgimo užsakymu – pirštinėms, kojinėms, šalikui, megztiniui. Atvežė miesto moteris net penkis kilogramus vilnos suverpti. Verpė, mezgė abi su mama, kad gautų kokį rublį, kad būtų už ką duonos ir druskos nusipirkti, už elektrą užsimokėti. Bandė iš runkelių sirupo išsivirti Gavosi juodas, gaižus. Gerklę graužia. „Nieko tokio. Be cukraus sveikesni būsim“ – ramino save. „ Be muilo tai pražūsim. Pelenų šarmas skalbia gerai. Tik rankas nugraužia. Kad tik blusos ir utėlės neužpultų“.

Praėjo žiema. Atšilo. Reikės daržus sėti. Už ką benzino pirkti traktoriukui? Karvutė pieninga. Veršeliui pieno nebereikia. Nuo šeimos likusį pieną neša parduoti į surinkimo punktą. Užsimokės už elektrą, gal kiek muilo ir druskos nusipirks. Daivutė ropinėja sulopytais šliaužtiniais, nudriskusiomis marškinėlių rankovėmis. Nėra galimybės naujų drabužėlių nupirkti. Ką draugės nuo savo vaikų likusius padovanoja, tuom ir vilki.

Netikėtas viršininko skambutis suteikė vilties:

–Labas, brangieji, kaip laikotės? Ar sveiki? Žanute, aš su pasiūlymu. Tau greit baigsis motinystės atostogos. Turėsi išeit iš mūsų įmonės. Paklausyk. Čia moteriškei labai reikia pinigų. Ar tu nieko prieš, jeigu jinai padirbės siuvykloj tavo vardu? Jai būtų pinigėliai, o tau darbo stažas ir išeitinė išmoka ateityje, kai išsiregistruosi iš įmonės. Ar sutinki?

–Sutinku, viršininke. Ačiū, kad rūpinatės manimi.

Žana ne džiaugėsi, ji džiūgavo. Tik niekam to neparodė ir nepasakė. Jau trys savaitės vėlavo tos dienos. Tikriausiai vėl nėščia. Jetau, kaip pasisekė. Jinai gaus dekretines atostogas. Bus pinigėlių kraiteliui!

Nuo ryto iki vakaro plušėjo ūkyje. Vertė ir Povilą su Sauliumi darbuotis. Prisodino daug bulvių. Tikėjosi rudenį parduoti. Storėjant liemeniui norom nenorom turėjo pasisakyti apie nėštumą. Vyras nei nudžiugo, nei liūdėjo. Šaltai priėmė žinią.

–Šitai dukrai tu pati galėsi vardą parinkti. Pirmąjai aš parinkau, dabar tu.

–Gal berniukas bus…

–Kam tie bernai reikalingi. Neklaužados. Geriau jau dukros.

–Visi vyrai svajoja apie sūnus. Kodėl tu nori dukrų?

–Sūnus? Kad man akis draskytų? Na jau ne.

–Geriems tėvams vaikai akių nedrasko.

–O kas pasakys ar jis bus geras vaikas?




***




Atėjo bulviakasis. Penktadienio rytą Žana anksti atsikėlė, apliuobė gyvulius. Saulius savo bandą išvedė į ganyklą. Povilas išėjo į bendrovę arklių. Mama pabus su Daivute. Žana suplukusi grūdo bulves košei, Saulius pjaustė lašinius spirgų padažui prie košės. Jis šiandien neis į mokyklą. Padės darbuotis. Per šeštadienį ir sekmadienį gal įveiks nukasti. Išartas lengviau ir greičiau kasti. Jei dar liks, Žana viena per savaitę įveiks. Kas čia? Mašina? Akmeniškiai? Dar viena? Ach tu dieve, kaip nelaiku. .. Vėl visi darbai šuniui ant uodegos… Tuo tarpu ir Povilas su arkliais parvažiavo. Žana skuba, skuta daugiau bulvių. Irena perėmė iš Sauliaus pjaustyti lašinius. Genė daro kopūstų salotas. Vyrai išėjo bulvių arti. Atvažiavo ir trečia mašina – kretingiškiai. Keturiolika žmonių! Žana sukosi suprakaitavusi. Tekina lakstė, kad visur suspėtų. Pavalgę visi išėjo bulvių kasti. Povilas kas valandą darė pertraukas parūkymui. Nešė kumpį, svogūnus, duoną ir bonkę. Vakare visi nusitašę, kaip tašės. Žanai gyvuliai tvarte ir ganykloj. Kaip gerai, kad Saulius jau padėjėjas. Parvedė iš ganyklos gyvulėlius, pamelžė karvę. Laima vienintelė negėrė degtinės, tad, kol Žana darbavosi prie gyvulių, padėjo mamai paruošti vakarienę. Išvirė pieniškos naminės putros. Pasrėbė penkiese: Laima, Žana, Saulius Ir mama su Daivute. Talkininkai sugulė daržinėj ant šieno. Žana visiems iškratė kišenes. Surinko cigaretes ir degtukus. Dar padegs berūkydami. Vis tiek neramiai miegojo: pašokdavo iš patalo ir puldavo prie lango – ar nedega? Ryte talka sukilo tik priešpiečiais. Žana spėjo ir gyvulius sutvarkyti ir kiaušinienės prikepti. Kasė bulves vėl gausiai pasilaistydami samagonu. Žana kasė drauge su visais. Saugojo, kad samagono nesiūlytų Sauliui, kad neverstų Povilas jo tampyti maišus. Laima stebėjosi, kaip tokioj padėty Žana antra diena ištveria bulvių vagoj.

–Mūsų daug, nukasim. Tu nesidarbuok. Pakenksi sau ir vaikeliui. – Laima vienintelė ją užjautė. Sakėsi blogai pailsėjusi, nes vis nerimavusi, kad rūkoriai nepadegtų daržinės. Pasirodo Povilas parūpino visiems cigarečių ir rūkė sutūpę kampe, užsigerdami samagonu. Antros dienos vakare vėl visi miegojo daržinėje. Laima padūko barti Povilą, kam tas vėl slapčia nešasi cigaretes:

–Ar nusprogsi naktį neparūkęs? Padegti nori? Juk tavo turtas sudegs, ne mūsų. Dar ir žmones įmigusius supleškinsi.

–Ir tavo Albertas nori parūkyti, ne aš vienas. Nei tavo turtas, nei tu rūpinkis. Ne maži vaikai, žinom, ką darom.

–Aš Albertui vadovauju. Ko tu kiršini mus? Ko provokuoji pasigėrusį?

–Mama, aš kalbėjau su tėčiu. Jis nerūkys. Pažadėjo. – Į pokalbį įsiterpė Laimos dukra. – O tu, šeimininke, lyg mažas vaikas. Toks jausmas, kad tu čia ne tvarkos žiūri, o tik draką darai…

–Užsičiaupk, piemene, nurodinės čia man kažkokia snarglė. Pieną nuo lūpų verčiau nusivalyk!

–Povilai, paklausyk ir blaiviai pamąstyk. Kvietei bulves padėt nukasti, o ką išdarinėji? Gėrynes varinėji. Būčiau žinojusi, kad taip bus, tikrai nebūčiau leidusi Albertui važiuoti.

–Na ir dink iš čia. Tu mūsų niekada nekentei. O norėjai Alberto! Oi kaip norėjai! Stovėdavai sodo gale. Laukdavai. Mūsų nekentei. Paskui skundeisi, kad Albertas negeras. Ko skundeisi, jei norėjai!

Žana girdėjo jų barnį ir suprato, kad Povilas tą patį pasakys į jos priekaištus: „Norėjai, važiavai pas mane.“ Jėzau, Jėzau, kokią klaidą ji padarė!Kokią didžiulę, neatitaisomą klaidą! Visi jo pažadai, visos gražios svajonės apie judviejų ateitį tebuvo melas, muilo burbulas. Ir Sauliaus jis nekentė. Labai nekentė. Ko tik tam vaikui netenka išgirsti.

Sekmadienį talkininkai nuo samagono atsisakė. Reiks namo važiuoti. Policijos baisu. Teises atims. Baudas reiks mokėti. Vakare prisikrovė bagažines bulvių, morkų, burokėlių, kopūstų. Už darbą. Tris dienas kasė. Kiekvienam priklauso po tris maišus. Iš karto neparsiveš. Atvažiuos dar ne kartą. Žana greit sumetė: 14x3=42. OHO!!! Du poriniai vežimai! Pardavimui kažin ar beliks… Kad ir geras derlius, vis tik reik gyvuliams, maistui ir sėklai palikti. Kasė per vien, neskirdami. Kad tik greičiau. Dabar ištisas dienas reiks sėdėti prie krūvos ir rūšiuoti. Ir į sklepą krepšiais sutampyti. Kad tik lietaus nebūtų. Ir vieni per savaitę būtų nusikasę. Samagono nebūtų reikėję. Pardavimui turėtų….., pinigų būtų. Bulvės šiemet brangios.

Povilas be galo laimingas:

–Kaip lengvai, kaip linksmai ir greitai nukasėm! O maniau, kad teks ilgai vargti. Kaip pas mamą kadaise. Kiek ten mama tesodindavo tų bulvių… dvi valandos ir darbas baigtas. Užtat paskui koks atsipalaidavimas!







***







Vėlus ruduo. Gyvuliukai tvartuose, derlius po stogu. Žana su mama verpia, mezga. Jau iš savų vilnų. Žmonės prašo kojinių, pirštinių, megztinių. Artinasi žiema, reikia šiltesnių apdarų. Jau dabar rytais stiprokas šaltukas. Dieną dar pašildo saulutė. Povilas tebesargauja bendrovėje. Artėja gimdymas. Žana gavo flanelės gabalą iš Reginos babos dovanų. Karpo, siuva, ruošia vystyklus. Perskalbia likusius nuo Daivutės. Ruošia kraitelį būsimam. Ir atėjo lemtingoji akimirka. Pasigirdus pirmam kūdikio riksmui, Žana klausiamai žiūri į akušerę.

–Mergytė, – nusišypso toji, – vaje, mažyle, tu mane apsisiojai… taip ir toliau, mieloji, varyk ant visų ir neleisk niekam tavęs skriausti.

„Miela daktaryte, kad tavo žodžiai Dievui į ausį. Kad tu žinotum, kaip noriu, kad tavo palinkėjimas pildytųsi“.

Vakarais ligoninėj gimdyvės pamaitinusios savo atžalas sukrunta raustis lauknešėliuose. Pakvimpa maistas. Žanai niekas nieko neatnešė. Paskambinusi vyrui ir paprašiusi atvežti maisto išgirdo nepelnytą priekaištą:

–Jei tave taip ilgai laiko, tai tegu ir ėsti duoda. Užsimanė, mat, vaiko svorį priauginti… Man namie su darbais nors persiplėšk!

Padėjo Žana ragelį. O vakarais apsiklodavo galvą ir apsimesdavo mieganti, kad lengviau būtų alkį iškęsti. Vakarienė būdavo labai anksti. Išalkdavo. Ėmė pietų duoną pasilikti vakarui, tai slapčia ir pačiulpdavo po apklotu. Vis ne taip skrandį mausdavo.







***