Miške radau medinę knygą,
Gražiai padėta, atversta.
Pasilenkiu, bandau skaityti,
Tik be raidžių, visai tuščia.
 
Pašluostau akinius, bet veltui,
Nors imk ir pats joje rašyk.
Tiktai girdžiu, kažkas lyg krankia:
Neliesk ir nieko nedaryk.
 
Po kojom lapai tyliai šnara:
Širdim skaityt šią knygą reikia,
Tik ji supranta miško raštą,
Jai visas paslaptis atskleidžia.
 
Girdi, kaip pušys aukštai ošia,
Kaip eglės tyliai kalba maldą,
Kaip genys kala seną tošį,
Šauniai atlošęs margą galvą.
 
Tyliu, žiūriu ir lyg matau,
Kaip skruzdėlytė šapą velka.
Šalia atbėga dar daugiau
Ir visos skuba į pagalbą.
 
Žemiau — upelis vinguriuoja,
Vanduo jame tikrai švarus.
Jei būtų karšta, plaučiau kojas,
Palikęs prie pušies batus.
 
Širdim kalbėt ramu ir gera,
O vasarą būtų ir linksma,
Rastum mėlynių saldžių kerą
Ir voveraičių gal net šimtą.
..............
Miškai miškai, lietuvio turtas,
Sielos ir kūno atgaiva.
Juose esi tarsi užburtas,
Jei tau brangi ta žaluma