Ir vienąkart, pavasari,
Tu vėl atjosi drąsiai. –
O mylimas pavasari,
Manęs jau neberasi – –
Sulaikęs juodbėrį staiga,
Į žemę pažiūrėsi:
Ir žemė taps žiedais marga...
Aš diemedžiu žydėsiu – –
       Salomėja Neris
Kas žino, o gal kokiam nors dilgėline varnalėša stovėsiu ir galbūt ganėtinai greitai...

Neleidžiu savęs prie gailesčio palenkti,
Nekaltinu likimo pernelyg sunkaus,
Pro ašaras įžvelgiu ne tik lemtį
Bet ir gelmėj spindėjimą dangaus.
                     Pagal Robertą Keturakį