Laimė kiekvienam ji kitokia.
Prieš keletą metų Sietlo Paraolimpinėse žaidynėse devyni atletai su fizine arba protine negalia išsirikiavo prie starto linijos 100 metrų bėgimui.
Po startinio šūvio prasidėjo lenktynės. Ne visi bėgo greitai, bet visi norėjo pasiekti finišą ir laimėti. Bėgdamas vienas vaikinukas pargriuvo ant asfalto, apsivertė kūliais ir pravirko.
 Kiti aštuoni išgirdo jo verksmą.
Jie sulėtino žingsnius ir atsigręžė. Tada sustojo ir sugrįžo atgal... visi iki vieno...
Viena mergina su Dauno sindromu atsisėdo šalia verkiančio vaikino, pabučiavo jį ir paklausė: “Ar dabar jautiesi geriau?” Tada visi devyni apsikabino ir nužingsniavo prie finišo linijos.  
Visi stadione atsistojo, ir keletą minučių aidėjo griausmingi plojimai.
Ten dalyvavę žmonės iki šiol tebepasakoja apie tai.
Kodėl? Todėl, kad giliai savo širdyje žinome, jog gyvenime ne tiek svarbu ką nors laimėti sau. Šiame gyvenime yra svarbu padėti kitiems laimėti... kartu su mumis, net jeigu dėl to reikėtų patiems sulėtinti bėgimą ar pakeisti kryptį...
 “Žvakė nieko nepraranda, kai nuo jos uždegama kita žvakė”.
(Internetas)
Kokia Jūsų nuomonė?