Buvom ištroškę, išalkę
Ir dangų pamiršę, ne sykį,
Kai debesys barstė šaltį.
Prigluski, manęs paklausyki.
Porinsiu tau apie ašaką,
Slibino akį pajuodusią.
Baigsis laimingai pasaka,
Bėgsim basi per gruodą.

Tau – dovanosiu lopšinę,
Pro miegus – nusišypsosi.
Negandas dienos nutrynęs,
Šlamėsi rytui lyg uosis.
Šalia tavęs aš – drebule,
Šakų lajomis susikibę,
Kalbėti išmokysim nebylį.
Meilė – didi teisybė.

Kai mes sparnus įgiję,
Broli, tu skrisi pirmas,
Aplėksime savo Tėvynę,
Kalbėsiu – esu nuo dirvos
Ir tu – gražus man, broli.
Vakaras stos ant tilto.
Žvelgsim abu į tolį,
Mėnuo iš laimės ims dilti.

Ir sužydės tuomet laikas,
Girdėsime švelnią melodiją.
Ranka kol rankos laikosi,
Gyvensime nenuobodžiai.
Kregždės pečius aptūpę,
Pasakos ką yra mačiusios,
Leis mums gražiais pabūti.
Broli, ištarsime – ačiū.

Buvom ištroškę, išalkę
Ir dangų pamiršę ne kartą,
Debesys barstė mums šaltį,
Dainuoti tiktai – neapkarto.
Girelės, pievos ir kloniai –
Klausėsi. Tokie mes – gimę.
Žydėjimą svajone kloję,
Pėdą mes švarią įmynę.