Vienuoliktas skyrius. Glaudus ryšys

– Kaip manai, ar Žinai pavyks ką nors padaryti? – neramiai pažvelgdama į Godą paklausė Agnesė.

– Ji privalo, – stipriai sugniauždama kumščius atsiliepė toji. – Šiuo metu ji vienintelė mūsų viltis. Jeigu nieko neišeis, turėsime imtis kažko kito, tik nesu tikra ko, juk kažin, ar yra koks nors būdas.

– Jeigu galėčiau, būtinai kuo nors padėčiau, – vos vos, bet liūdnai šyptelėjo mergaitė, neatitraukdama akių nuo lango.

– Suprantu, kad jautiesi kalta dėl to, kas nutiko, bet jeigu ne Pirmapradės deivės, jis nebūtų praradęs savo galių ir pralaimėjęs. Jei tik mokėčiau su jomis susisiekti, paklausčiau, kodėl pasielgė būtent taip. Bet dievus išsikviesti ne taip paprasta, tai padaryti galėsiu tik tada, kai tobulai įvaldysiu savo psi, o aš net teleportuotis nemoku.

Jos balsas buvo toks nusivylęs, jog Agnesė nežinojo, kaip ją paguosti. Mintis, kad žyniai vieninteliai geba bendrauti su dievais, ją be galo žavėjo, juk vis dėlto jie Dangaus sūnūs, tie, kurie sukūrė ne tik pačią Visatą, bet ir visą žmoniją, kaip išvis su tokiais bendrauti? Agnesė bijotų net praverti lūpas, kad nepasakytų kažko netinkamo ir nebūtų už tai nubausta. Nors galbūt jie nėra tokie jau blogi, jog baustų už kiekvieną klaidą. Be to, jei Goda sakė tiesą, dievai suteikė žmonėms naują gyvenimą, kad jie turėtų galimybę pakeisti savo likimą, ir tuo pačiu sutaisė jos lazdą, ar ne?

– Gal norėtum su manimi pasivaikščioti? – netikėtai pasiūlė Agnesė. – Kol Žina išsiaiškins, kas nutiko Gordonui, praeis nemažai laiko, prasiblaškytume.

– Žinoma, – pakildama nuo kėdės sutiko Goda ir mergaitės netrukus išėjo pro paradines duris, kur jas pasitiko jau besileidžianti saulė. Kurį laiką jos žingsniavo plačiu keliu visiškai tylėdamos ir klausėsi gamtos garsų, abi pasinėrusios į savas mintis.

– O koks tai jausmas? – suraukdama antakius paklausė Agnesė. – Koks jausmas turėti normalų tėvą? Vis bandau įsivaizduoti, kas būtų, jeigu...

Goda sunerimusi atidžiai pažvelgė į draugę, o toji tik papurtė galvą, tarsi vydama šalin bereikšmes mintis. Tačiau mergaitė suprato, ką ji bandė tuo pasakyti.

– Norėtum, kad tavo tėvai daugiau nebesipyktų?

– Mano tėvas nėra pats geriausias žmogus pasaulyje, bet per tą laiką, kol buvome kartu, spėjau prie jo prisirišti. Gaila, nesugebėjau jam padėti, bet jis galėjo bent jau pasistengti dėl savo šeimos ir palikti Tasdarą, o dabar... Nežinau, ar išvis dėl jo vargintis, juk nuo šiol mane palaiko mama ir to turėtų pakakti.

– Bet tave graužia sąžinė, kad vis dėlto neradai būdo, kaip jį išgelbėti?

– Galbūt... nė pati nesuprantu, ką jaučiu. Viskas labai komplikuota, ilgą laiką gyvenau nė nežinodama, kad mano tėvai ne tie, bet tada buvo kur kas lengviau. Lina visuomet augino mane kaip savo vaiką, o Rodžeris... su juo mažai bendravau, didžiąją laiko dalį jis praleisdavo Tasdaro tvirtovėje, kurdamas planus, kaip nuversti jį nuo sosto.

– Visai buvau pamiršusi, kad gyvenai kartu su Ravena, – nusijuokė Goda. – Tikriausiai labai jos pasiilgai, juk taip ilgai manei esanti jos sesuo.

– Taip... – mergaitė susimąsčiusi nukreipė akis į dangų. – Ravena man daugiau nei draugė ar sesuo, gailiuosi, kad nebuvau jai geresnė, dažnai pykomės dėl visokių smulkmenų. Tiek daug trokštu jai pasakyti, bet ji vis nepabunda, galvodama, jog esu pas Melburną. Tikriausiai siaubingai dėl manęs jaudinasi.

– Visus tuos metus, kol kartu mokėmės įvaldyti savo galias, ji tik ir kalbėjo apie tave, apie tai, kaip norėtų, kad viskas būtų kaip anksčiau, kai dar nežinojo esanti nepaprasta, – nejučia nusišypsojo Goda. – Tą dieną, kai Melburnas atvyko tavęs pasiimti, Ravena nesugebėjo jo įveikti, ir tai buvo viena iš priežasčių, kodėl ji taip nekantravo sustiprėti. Kartu mes ieškojome būdo, kaip ištraukti tave iš Melburno nagų.

– Tikrai? – Agnesė nustebusi net stabtelėjo. Jos jau buvo nuėjusios nemažą kelio gabalą nuo Arelos namų ir artėjo prie ežero, kuriame atsispindėjo besileidžianti saulė. Nestiprus vėjas kedeno mergaičių plaukus, nešdamas jų pusėn gaivų pakrantės orą. Visas ežero krantas buvo apaugęs žaliuojančiomis mėtomis, lėtai siūbuojančiomis tai į kairę, tai į dešinę.

– Nori pagulėti žolėje? – staiga pasiūlė Goda ir nelaukusi atsakymo nubėgo per pievą.

Agnesė susivokė tik tada, kai ji buvo nutolusi jau per kelis metrus, tad nedelsdama ją nusivijo, už savęs palikdama kelią, kuriuo jos prieš tai ėjo. Pasiekusi ežero krantą, Goda sustojo ir nukreipė žvilgsnį į ramiai tekančią srovę, o kai Agnesė prisėdo šalia, prigulė ant žolės, pasikišdama po galva rankas. Valandėlę jos praleido tylėdamos, besimėgaudamos gamtos skleidžiamais garsais, aplinkui jas čirpė svirpliai ir karts nuo karto iš vandens pašokdavo žuvys. Buvo smagu prisiminti praeitį, kai nereikėjo jaudintis dėl nieko, kas gali nutikti, tiesiog plaukti pasroviui, nors abi jos žinojo, kad tai laikina ir turės grįžti į realybę.

– Agnese, ar aš tau panaši į berniuką?

Netikėtas klausimas išmušė mergaitę iš vėžių ir ji garsiai nusijuokė.

– Ne, kodėl manęs to klausi?

– Prieš tai sakei, kad aš panaši į savo tėvą, – Goda prikando apatinę lūpą, tarsi apie kažką mąstytų. – Daug kas taip sako, net ir mokykloje dažnai supainioja mane su berniuku, jeigu nedėviu suknelės. Bet aš nemėgstu ilgų plaukų ir nenoriu pintis kasų su kaspinėliais.

– Daryk, ką nori, koks skirtumas, ką sako kiti? Svarbu, kad tau pačiai patiktų.

– Tu teisi, tik norėjau žinoti, ką apie tai manai.

Kurį laiką Goda gulėjo užsimerkusi, klausydamasi šnarančios nuo vėjo žolės. Buvo taip ramu ir gera, nesigirdėjo net žmonių balsų, tarsi gyvybė čia nė neegzistuotų. Galbūt dėl to Azryatas jai ir patiko – priminė Šešėlių karalystę, kurioje taip pat buvo daugybė augmenijos ir nepaliestų žmogaus rankos vietovių.

– Pažiūrėk, Goda, – Agnesė parodė pirštu į dangų, visą tą laiką stebėdama tolyn plaukiančius debesis. – Šitas labai panašus į paukštį. O štai tą matai? Jis toks milžiniškas, atrodo, jei mokėčiau skristi, galėčiau ant jo atsigulti.

– Tau nepavyktų, nes pakilusi į dangų tų debesų nematytum, – Goda akimirką tylėjo susimąsčiusi. – Žinai, kartu su tėčiu dažnai stebėdavome dangaus kūnus. Jis pažįsta visus žvaigždynus, bet jie vis plečiasi ir atsiranda naujų žvaigždžių. Kartą man teko matyti vieną gimstant, ir nuo to laiko negaliu atsistebėti, kokia didžiulė yra Visata. Joje mes atrodome tokie mažyčiai, bet tai nereiškia, kad esame nereikšmingi. Kiekvienam iš mūsų skirta nuveikti ką nors naudingo, net jei kol kas nežinome ką.

Jos balsas pamažu nuslopo, o Agnesė taip ir neatsakė, nenorėdama drumsti tylos. Nors jos susipažino visai neseniai, Godai patiko su ja leisti laiką, galėjo tik spėlioti, kiek daug jos nuveikė kartu su Ravena, kol dar nežinojo, koks iš tikrųjų jas pasaulis supa. Pati ji apie ypatinguosius žinojo nuo pat mažens, juk gimė viename iš magiškų pasaulių ir tai buvo įprasta jos gyvenimo dalis. Mergaitė sunkiai įstengė įsivaizduoti, kaip ištvertų be galių, ypač kai aplinkui siautėjo Tasdaras, tačiau paprastų žmonių jis nepuolė ir jie buvo visiškai atskirti nuo to, kas vyksta tarp ypatingųjų.

Galvodama apie tai, Goda pasekė draugę žvilgsniu ir taip pat įsmeigė akis į dangų. Staiga pasąmonėje išplaukė neramus Gordono balsas. Žodžių ji nesuprato, bet nuojauta kuždėjo, kad jis šaukiasi pagalbos, ir išsigandusi ji pašoko ant kojų. Agnesė apstulbusi pakreipė galvą jos pusėn, bet nieko nespėjo pasakyti, nes Goda jau dūmė per pievą, Arelos namų link. Tuo metu visą jos kūną nusmelkė nenusakomas skausmas, o akis aptraukė migla, tačiau ji nesustojo. Aplinkui niekas neegzistavo, tik viena vienintelė mintis – reikia padėti Gordonui, nors Agnesė bėgo iš paskos, visa gerkle šaukdama:

– Palauk! Kur taip skubi?!

Godai užgniaužė kvapą, bet pasiduoti ji negalėjo. Jokiu būdu, nors mintys klaidžiojo kitame pasaulyje, ten, kur šiuo metu buvo jos tėvas. Akys žvelgė į neatpažįstamas tamsybes, kažkas tiesė į ją švytinčias nuo psi energijos rankas ir kūną užliejo tik dar stipresnis skausmas, priversdamas ją sustoti.

– Paleisk! Palik mane ramybėje! – vos įstengdama tverti riktelėjo Goda.

– Atsipeikėk, nieko čia nėra! – pagaliau prisivijusi bandė raminti ją Agnesė. – Tai, ką matei, netikra!

Tačiau mergaitė tuo netikėjo, visa tai atrodė labiau nei tikra. Susiėmusi už galvos ji suklupo ant kelių ir stipriai užsimerkė. Bet tai nepadėjo. Atmintyje iškilo juodu apsiaustu apsigobęs vyriškis, žiūrintis į ją raudonai degančiomis, kraujo ištroškusiomis akimis.

„Galbūt šį kartą ir išsisukai, bet greitai vis tiek mirsi!“

Vaikydama vaizdinius, Goda ėmė purtyti galvą, tačiau įkyrus balsas nesiliovė ir ji neįstengė jo atsiginti, tarsi žodžiai lyg mantra skverbtųsi giliai į protą. Tuo metu prie nepažįstamo vyriškio pasirodė ilgakasė mergaitė ir balsai staiga dingo. Žynė apstulbusi pakėlė akis ir priešais save išvydo persigandusį Agnesės veidą.

– Kas čia buvo? – drebančiu balsu paklausė toji, bijodama, jog bet kurią minutę neaiškus priepuolis pasikartos. – Ką matei?

– Atrodo, mano tėvui gresia mirtinas pavojus, – stengdamasi atgauti kvapą išlemeno Goda. – Jeigu nepaskubėsime, jo siela paklius pas Mirties demoną. Privalome prižadinti jį iki vidurnakčio, kitaip jo neteksime.

– Tu įsitikinusi? – rūpestingai sugriebė ją už pečių Agnesė.

– Žinoma, mes turime ryšį, kurio dėka galiu matyti tai, ką jis. Paskubėkime, privalome tai pranešti kitiems.

Goda palengva pakilo. Nors svaigo galva, Agnesė padėjo jai eiti, permesdama jos ranką sau per petį. Mergaitės daugiau nekalbėdamos nuskubėjo numintu takeliu ir pagaliau pasiekė platų kelią. Goda vis negalėjo išmesti iš galvos to vyro, kurį regėjo šalia savo tėvo, ir tai jai labiausiai nedavė ramybės. Nuojauta kuždėjo, jog jis sakė tiesą, būtent dėl to jie turėjo kuo greičiau sugalvoti, kaip išgelbėti Gordoną. Jeigu dabar jis pas Aladorą, atėjus vidurnakčiui nebus jokių kliūčių nusiųsti jį Mirties demonui, o ji jokiu būdu negalėjo to leisti.