Slinko vienodos, pilkos rudens dienos. Paskutinėmis spalio dienomis pasnigo. Drėbė didelėm, puriom snaigėm be jokio vėjo. Netruko pabalti žemė. Medžiai ir namai pasipuošė baltom kepurėm. Į durpyną pajudėjo buldozeriai valydami pravažiavimus mašinoms. Ištisas dienas mašinos zujo pirmyn ir atgal, išveždamos durpes į kolūkius kraikui. Žana išrašinėjo važtaraščius.
Lapkričio pirmosios vakaras giedras ir ramus. Žana su mama ir sūnum išėjo pasivaikščioti. Tą vakarą visi gyvenvietės žmonės traukė į kapines, ant artimųjų kapelių uždegti žvakučių. Smaigstė į sniegą žvakutes, nes žemė buvo stipriai įšalusi. Gerai tas sniegelis, kaip kitaip žvakutės laikytųsi? Gražiai švietė kapeliai, apstatyti žvakutėmis. Kai kur degė viena, dvi, o kai kur net ir dvidešimt žvakučių. Pagal jas maždaug galėjai spėti, ar gausios šeimos mirusiųjų gedi. Žana vaikščiojo tarp svetimų kapelių, o mintimis buvo tėviškėje prie tėvo kapo. Ar uždegė kas ant jo kapo žvakelę? Tikriausiai sesės uždegė...
– Man kojos šlampa, – pasiskundė Saulius. Žana paėmė saują sniego. Drėgnas. Lengvai limpa. Prasidėjo atlydys. Taip staiga! Prieš valandą išėjo šaltyje, sniegui gražiai girgždant po kojomis.
– Eikim namo. Mama, tavo batai irgi veilokiniai. Peršlapę susirgsit.
Šilo atšilo. Kol pasiekė namus, provėžose jau telkšojo balos. Termometras prie namo durų rodė +6. Langai švarūs, jokių ledo pėdsakų, tik nuo palangių lašnojo vandens latakėliai.
Išėjo pašalas. Sustojo durpių išvežimas. Purvo makalynė. Visi pikti. Nėra darbo, nėra uždarbio. Vyrai išėjo kirsti bruzgynų, ruošė naujus laukus durpių gamybai. Moterys traukinuku važinėjo į Rėkyvą špykiuoti dviračiams ratus. Grįždavo vėlai, vos spėdavo maisto nusipirkti iki užsidarant parduotuvei. Cukrus, degtinė, muilas, skalbimo milteliai, kojinės, rankšluosčiai, patalynė tik pagal talonus… Žmonės gyveno baimėje, nebuvo jokių garantijų dėl rytojaus. Didžiosios įmonės darbininkams algas pradėjo mokėti gaminiais: patalyne, kompresoriais, televizoriais ir t. t. Gyvenvietę užplūdo daiktų pardavinėtojai, įkyriai siūlydami savo sunkiai uždirbtus daiktus, vildamiesi ką nors parduoti ar išmainyti į maisto produktus. Rusų tautybės žmonės baiminosi deportavimo į Rusiją. Pavasarį turėjo įvykti Aukščiausiosios Tarybos rinkimai. Į darbovietę važiavo įvairūs agitatoriai, Žadėdami ateityje aukso kalnus. Kiekvienas gyrė savos partijos atstovus, pasakojo, kaip jie numato užtikrinti sotų ir laimingą rytojaus liaudies gyvenimą laisvoje, nepriklausomoje Lietuvos respublikoje. Daugelis išstojo iš Komunistų partijos. Žana nesekė politinių įvykių ir nesusigaudė, kas vyksta. Matydama visuotinę suirutę ir jinai grąžino partinį bilietą. Gamybinio susirinkimo metu viršininkas Žanai pasiūlė rinkiminės komisijos sekretorės postą. Visi prabalsavo už. Žana išsigando šių pareigų, bet nebuvo kaip atsisakyti. Kitokio darbo durpyne nebebuvo. Dėl šiltos žiemos durpių išvežimas buvo neįmanomas. Dviračių cechas stovėjo be darbo, nes nebegavo ruošinių. Įmonė nebeturėjo iš ko mokėti algų.
Žaną užplūdo nauji rūpesčiai. Turėjo burti savo darbuotojų komandą, ruošti rinkiminę būstinę, Rūpintis reklamine informacija, organizuoti budėjimą būstinėje pamainomis. Ne vieną naktį ir pati prabudėjo prie telefono. Visi buvo įsitempę, visi kažko bijojo, kalbėjo puse lūpų, nerimavo. Parduotuvės visai ištuštėjo. Jau ir kruopos po talonais. Kas trečią savaitgalį atvažiuodavo Povilas. Jo apsilankymais ypač džiaugėsi Saulius. Žanai Povilas buvo mįslė. Į kai kuriuos Žanos klausimus neatsakydavo, gudriai išsisukdamas. Klausė Reginos, bet jinai smulkmenų apie Povilą nežinojo. Ypač Povilą erzino klausimas, kodėl jį atleido nuo tarnavimo kariuomenėj. Kartą šiurkščiai atrėžė:
– Esu nepataisomas pijokas, narkomanas, psichas, pabėgęs iš durnyno, netinkamas armijai. Man bijo duoti ginklą…
Žanos akys su lyg kiekvienu žodžiu plėtėsi, veidas blyško. Susitvardęs Povilas puolė ant kelių:
– Atleisk, brangioji, aš baisiai negražiai pajuokavau. Norėjau eiti į armiją, bet komisija nutarė, kad netinkamas. Kodėl ir aš pats nežinau. Juk anąkart sakiau, kad nežinau, o tu vėl klausi. Atleisk, labai atsiprašau. – Ėmė bučiuoti Žanai rankas.
Žana labai norėjo patikėti, kad iš tiesų Povilas nežino, bet giliai širdyje liko bjauri abejonė. Povilui išvykus, po kelių dienų gavo laišką, kuris dar padidino abejones. „Brangioji Zita, aš noriu tave supažindinti su savo šeima – mama, broliu, sesėmis. Atvažiuok savaitgalį pas mane. Pasitiksiu prie autobuso. Jei neatvažiuosi, galiu supykti…“ Žana į tą laišką nedelsdama atrašė: „Sveikas Povilai, vakar gavau tavo laišką su pagrasinimu, kad gali užpykti, jeigu neatvažiuosiu. Ką gi, pyk , jei nori. Aš nė kiek neišsigąsiu. Jei atvažiuosiu, tai tik todėl, kad kažkada pažadėjau, o ne todėl, kad bijau tavo pykčio. Nei dabar, nei ateityje tavo pyktis man nė po kam. Ateities gali ir nebūti. Santykius vertinu pasitikėjimu vienas kitu, o ne pykčiu ir grasinimais. Jeigu ką, aš irgi moku supykti. Dabar jau nebežinau ar atvažiuosiu. Kai ateisi pasitikti, tada ir pamatysi: atvažiavau ar ne.“
Iki pat lemtingojo savaitgalio Žana dvejojo ir negalėjo apsispręsti: važiuoti ar nevažiuoti. Galiausiai nugalėjo smalsumas. O vis tik, kaip jie ten gyvena? Juk nieko neatsitiks. Jeigu kas, sekančiu autobusu grįšiu namo.
Povilas laukė. Pirmiausiai Žaną nusivedė pas vyriausią sesę. Toji ne per mandagiausiai priėmė. Kuitėsi po spintą, kažko ieškojo. Nieko nesuradusi, atsitiesė, nužvelgė Žaną nuo galvos iki kojų:
– Sveika atvykusi. Aš Irena. Gal arbatos užkaisti? – nelaukusi atsakymo, kreipėsi į Povilą, – Neatsimenu, kur pasidėjau. Dar ieškosiu. Jei rasiu, atnešiu pas mamą.
– Einam, – trūktelėjo už rankovės Povilas. Perėję miestelį ir lieptą per upelį, pakilo į kalniuką, ant kurio augo didelis senas sodas. Už jo matėsi dideli senoviški pastatai. Povilas pasakė, kad kadaise čia buvo Zubovo dvaras. Troba dviejų galų, su dviem kaminais. Tvartas sujungtas su daržine. Šalia dviejų šiltnamių griaučiai.
– Anksčiau čia gyveno keturios šeimos. Dabar tik dvi. Vienam bute mama, aš ir brolis. Kitame bute sesės Onos šeima. Šis sodas priklauso mums. Jame šienaujame ir ganome.
– Graži vieta. Sodyba ant kalno. Toli matyti. Ir mano tėvų namai buvo ant kalno. Iš toli matydavau iš darbo grįžtantį tėtį… sodas didelis, miškas netoli, upė pašonėje. Vasarą turėtų būti labai gražu.
– Tame miške kertamės malkas. Ir šiandien močia nori, kad važiuočiau kirsti…
– Galim važiuoti. Atsivežiau treningus, padėsiu darbuotis. Darbines pirštines gal rasi man.
– Kaip taip… atvažiavai į svečius... ir prie darbo.
– Aš pratusi prie darbo.
– Vaje, Povilėli, ar čia ir yra ta mergaitė? Ta pati Žana? Vaje, kokia puiki. Sveika, sveika atvykusi, nepasididžiavusi…
Povilo mama Žaną priėmė šiltai apkabindama. Vedėsi trobon. Klausė ar nepavargusi kelionėje, gal išalkusi. Dėjo ant stalo mėsą, bulves, duoną, agurkus. Liepė valgyti. Povilas tuoj pasigyrė, kad Žana pasisiūliusi kartu važiuoti į mišką. Motina dejuodama ir aikčiodama: kaip čia dabar svečią prie darbo, surado padėvėtą puspaltį, skarą, pirštines. Puolė žadinti kitą sūnų. Pavalgę priešpiečius, savadarbiu traktoriuku su priekabėle trise išvažiavo į mišką. Miške Povilas su Fredžiu nukirto kelias pušis. Žana tuoj ėmėsi kirvio. Neaštrus, nelenda medin. Šaką pavyksta ne nukirsti, o lyg kūju numušti. Pušų šakos trapios, atitrūksta nuo kamieno.
– Ne bobom kirviu mojuoti, – pašiepė Fredis.
– Pasigaląskit kirvį, kaip tokiu galima kapoti. Ašmenys išsiraitę, lyg akmenis kas būtų kapojęs…
– Onos vaikai kapoja kas papuola. – Paaiškino Povilas. – Einam, laužą sukursime. – sumetė kelias šakas į krūvą ir uždegė. Tuoj atėjo Fredis nešinas duonos, lašinių ir agurkų ryšulėliu. Vėrė ant šakelės lašinius, duoną ir kepė virš ugnies. Žanai kas – galima ir papramogauti. Gal tas medžių kirtimas tik pramoga suorganizuota jos garbei? Tegu. Ji svečias. Oras nešaltas, saulėta, smagu miške. Tai ir grįžo namo su keliais pagaliais. Motina jau buvo paruošusi karštą vakarienę. Klausinėjo ar nepavargę, ar nesušalę. Pavalgius ant lentelės papjaustė rūkyto kumpio, svogūno. Pastatė degtinės butelį ir taurelę.
– Ką švenčiam? – pasidomėjo Žana.
– Nesupyk, brangioji, Mama po darbų visada pavaišina…
– Argi čia buvo darbas? Už kelis pagalius sūnums bonkė? Argi jūs ne prie to paties pečiaus šildotės? – Nustebo Žana.
– Žana, brangute, nu mes čia tarp savų po lašelį. Juk nepasigersim. Vaistų vietoj. – Bandė sušvelninti padėtį mama.
– Aš negersiu. Nė lašo. – Atsisakė Žana.
– Ir aš negersiu, – pakilo nuo stalo Povilas.
– Palikim kitam kartui, – mama paėmė nuo stalo butelį ir paslėpė spintelėj. Visi bandė parodyti, kad čia nieko tokio, bet pokalbis nebesirišo. Įsivyravo slogi tyla. Kažkas pasibeldė į langą. Tai Irena atėjo su savo šeimyna. Tuoj visi atkuto. Po kelių įprastinių frazių Irena kreipėsi į Žaną:
– Povilas sakė, kad gražiai mezgi. Aš taip noriu va tokio megztinio, – ištraukė žurnalo nuotrauką, – bet nėra kas numezga. Aš užmokėsiu. Ar galėtum numegzti? Va ir siūlus atradau.
– Gerai. Dabar toks mano darbas, kad nuobodžiauti tenka. Mielai numegsiu.
– Oi ačiū! – Apsidžiaugė Irena.
Visiems besišnekučiuojant, atėjo ir Ona su vaikais. Vyriausias berniukas buvo gal kokių devynių metų, kitas maždaug septynių. O mažėliui, sakė, pusantrų prieš kelias dienas sukako. Jis dar nevaikščiojo. Sėdėjo, kur pasodintas ir vis lošė galvą aukštyn.
– Nelabai sveikas? – pasiteiravo Žana.
– Kaip bus sveikas, kai motina pijoko išdaužyta… – padejavo Povilo mama.
–Tegu nesileidžia daužoma! – Šokosi Irena.
–O ką aš valgysiu? Kas duoną uždirbs vaikams? – Pravirko Ona.
–Tu pati uždirbsi. Negi mama ir sesė nepadės vaikus prižiūrėti? Būsi rami, gyvensi be smurto ir baimės… – pritarė Žana.
– Nežiūrėsiu aš jokių vaikų. Su savaisiais kiek privargau! Nereikėjo ženytis už pijoko! – Šaukė mama.
– Baikit, baikit, ar prigėrę esat? Kaip atrodot? – ramino visus Irena. Ona pasičiupusi vaikus išbėgo į savo butą.
Žana ilgai negalėjo užmigti. Vis iš naujo perkratinėjo dienos įspūdžius. Ryte atsikėlė skaudančia galva. Mandagiai atsisakiusi pusryčių, atsisveikinusi, išskubėjo į pirmąjį autobusą. Povilas palydėjo. Atrodė labai susikrimtęs.
–Žana, nesam mes pijokai. Kai yra reikalas, išgeriam, bet retai ir protingai. Tik va Onos vyras dažnai patraukia. Ona barasi, tad ir gauna į kailį. Nesakytų nieko, tai taikoj gyventų. Nėra blogas jos vyras, pati išprovokuoja muštynes. O aš tai galiu visai negerti. Kaip pasakysi taip ir bus. Man ta degtinė visai nereikalinga...Žana brangioji, tu pyksti? Pasakyk ką nors. Tik netylėk.
–Nepykstu. Kiekvienas gyvena pagal savo protą. Pasakymai, prašymai ar draudimai nepadės. Kaip žmogui atrodo geriau, taip ir gyvena.
–Kada man pas tave atvažiuoti?
–Kada nuspręsi….. Ate.
Autobuse Žana dar ir dar kartą permąstė viešnagės momentus. Nesužavėjo tie žmonės. Tikrai ne. Numegs Irenai megztinį ir atsisveikins visam laikui. ten tarp namiškių jautėsi didelė įtampa. Lyg ką bijotų prasitarti, lyg ką norėtų paslėpti. Jau atsigulus, motina atėjo ir lyg tarp kitko, papasakojo apie vyresnįjį sūnų Joną. „Jis labai bijojo armijos. Per tai pradėjo labai gerti, muštis. Kai gavo šaukimą armijon, vakare labai pasigėrė, mušėsi, paskui prašė dar degtinės. Negavęs išėjo laukan kaip stovi, nors buvo žiema. Ilgai negrįžo. Siuntė Ireną, kad paieškotų. Ta grįžusi pasakė, kad niekur nerado. Tada nusprendė, kad išėjo pas draugus. Ryte, kai išaušo, pamatė sode ant obels pasikorusį. O Povilas labai norėjo tarnauti. Bet jo kažkodėl neėmė. Tai jis dėl to labai pergyvena. Ir priežasties nepasakė.“ Nesąmonė! Kaip gali nepasakyti. Visi žino, tik jiems mat nepasakė… Slepia kažką. Ai, nesuks dėl to sau galvos. Numegs megztinį, o tada bus matyt. Tikriausiai išsiskirs jų keliai. Žana tikrai nenorėtų gyventi su jais.
Po keletos dienų Žana gavo Povilo laišką su tokiais karštais meilės prisipažinimais, kad nebežinojo, ką ir galvoti. . Tylėjo. Atsakymo nerašė. Po savaitės vėl laiškas su meiliais žodžiais ir maldavimais jo nepalikti. Be jos jis nebematąs savo ateities. Žana nusprendė atsakyti. „ Labas, Povilai, ačiū už laiškutį. Nesitikėjau aš tokio meilės prisipažinimo. Sakoma, karšta meilė greit perdega, lieka vien pelenai. Laikas parodys…“
Žanos nuotaika buvo tokia subjurusi, kad ir viršininkas pastebėjo. Pakvietė savaitgalį pasivaikščioti po pelkę. Tikslas? Patikrinti spąstus.
Prie didžiosios užtvankos ant šakų krūvos tupėjo didelis bebras ir graužė smulkiąsias šakeles. Abu su viršininku kurį laiką stebėjo gražuolį. Žana užsimiršusi žengė žingsnį į šoną ir…:
–Aiiii! – prasmego iki juostos. – Aiii! Ajaiii!
Bebras, išgąsdintas riksmo puolė vandenin garsiai pokštelėdamas uodega. Tolėliau pokštelėjo kitas bebras.
–Aiii! Aiii! Aiii! – Dar labiau klykė Žana, spurdėdama gilioje duobėje, stengdamasi iššokti laukan. Vis nesėkmingai. Nematė viršininko ištiestų rankų, blaškėsi tarsi akla po duobę. Galiausiai viršininkas čiupo ją už striukės ir išvilko iš duobės. Dar ilgai Žana dūsavo, kol atgavo savitvardą.
–Kur aš prasmegau? I bebro namą? Jaučiau, kaip jis prasispraudė pro mano kojas. Aš taip išsigandau, kad jis man neįkąstų…
–Kartą valėm magistralinį kanalą. Netyčia ekskavatoriumi išardėme bebro namą. Pasipylė bebriukai. Trys su tėvais nuplaukė pasroviui, o vienas vis makalavosi po purvą ir ieškojo sugriauto namo. Traktoristas išsėmė jį su kibiru ir panešęs link tėvų, iškratė ant kranto. Su koja norėjo nustumti į vandenį, kad plauktų su tėvais, o tas dantimis įsikirto į kerzavinio bato galą ir nepaleidžia. Galiausiai pavyko nukratyti bebriuką į vandenį. Traktoristas grįžo su skyle bato gale. Džiaugėsi, kad batai buvo per dideli ir bebriuko dantys nepasiekė kojos piršto. Va kokie aštrūs bebro dantys. Praėjo išgąstis? Tada einam.
Einant viršininkas ėmė klausinėti apie Povilą. Žana atvirai išsipasakojo savo dvejones.
–Nu ką aš galiu pasakyti? Jeigu žmogus pasakė, kad negers, kad gali negerti, kad myli, vadinasi tu jam rūpi. Dėl meilės viską gali padaryti. Jo likimas nuo tavęs priklauso. Jei laikysi trumpai už pavadėlio, turėsi neblogą vyrą. O juk vienai irgi sunku… ar ne? Reikia namuose vyriškos rankos. Ir Sauliui reikia vyriško pavyzdžio. Neskubėk nei vesti, nei pamesti. Gerai pasižiūrėk. Pas jį dažniau nuvažiuok. Stebėk, kaip jis elgiasi su savo šeima. Ir nuspręsk. Tai ne vienadienis galvosūkis.
Iš pelkės Žana grįžo nurimusi. Slinko priešrinkiminės dienos. Kartą apsilankė pas vienišą pensininkę. Toji ant grindų pasiskleidusi svogūnus perrinkinėjo. Lukštus nubraukinėjo ir krovė į atskirą dėžutę. Paklausta, kur dės lukštus, atsakė, kad laikys velykiniams kiaušiniams dažyti.
–Žanute, o gal per Velykas su vedybom tave sveikinti reikės?
–Abejoju ar iš viso bus vestuvės.
–Oi mergaite, nesispardyk. Mano vyras juodas pijokas buvo, bet prie jo niekas manęs apkalbinėti nedrįso. Nors buvo tų nuodėmių, neišsiginu. Už jo lyg už tvirto mūro buvau. O kai mirė, nors ir ščyrai našlystę leidau, bet jei kam labas pasakiau, tuoj visi šunys užlojo. Taip, kad ir koks pašlemėkas bebūtų, bet prie teisėto vyro niekas tau garbės plėšti neišdrįs. O vienai... ko tik netenka išgirsti.
Vėl Žanai galvosūkis. Bet kiek pasvarsčiusi nurimo: „ Nu, nu. Matysim kas toliau…“
Po trijų savaičių atvažiavo Povilas. Nedrąsus, susikrimtęs. Tą savaitgalį jai reikėjo budėti rinkiminėje būstinėje, tad išsikalbėti niekas netrukdė. Abu svajojo apie ateitį. Kur gyvens, ką dirbs. Ką veiks laisvalaikiu. Povilas išsipasakojo apie savo gyvenimą. Apie brolio pasikorimą, apie seserų gyvenimus, apie gimines Latvijoje. Galiausiai paklausė ar galįs tikėtis, kad Žana už jo tekės? Prieš atsakydama Žana ilgai tylėjo:
–Tavyje man nepatinka dvi blogybės – rūkymas ir išgėrimas. Jei su rūkymu galėčiau taikstytis, tai su išgėrimu niekaip nesutarsim…
–Aš negersiu. Turėsiu gražią, mylimą žmoną, posūnį, dukrą, kam man ta degtinė. Buvus nebuvus. Su rūkymu sunkiau. Ilgus metus rūkau. Degtinės tikrai man nereikia. Prisižiūriu sesers šeimos, kai geria. Aš taip gyventi nenoriu. Žana, prisiekiu, mūsų šeimoje degtinės nebus.
–Tada viskas gerai. Tikiu tavimi.
Už poros savaičių Povilo gimtadienis. Žana tikėjosi, kad pakvies ją atvažiuoti, bet ne. Neužsiminė. Žana jo ir neklausė, kaip praleis savo šventę. Gal visai nešvęs? Daug vėliau gavo Reginos laišką su klausimu, kodėl nebuvo Povilo gimtadienyje? Žana suprato, kad Povilas nenorėjo jos matyti savo šventėje. Kodėl? Tuoj pat parašė Povilui laišką ir paklausė ar smagiai atšventė? Ar daug svečių buvo? Greit gavo atsakymą su nuoširdžiausiais atsiprašymais. Rašė, kad šventė įvyko spontaniškai, netikėtai. Jam nė nesitikint suėjo draugai ir giminės jo pasveikinti. Mama pataisė vakarienę ir viskas. Žana nepatikėjo. Parašė laiške, kad megztinis jau padarytas, bet jinai bus labai užsiėmusi, tai neturės laiko nei Povilo priimti, nei pati išvažiuoti. Todėl pasiūs megztinį Irenai paštu.
Povilo laiškai su atsiprašymais plaukė vienas po kito, bet Žana tylėjo. Praėjo rinkimai. Pirmą laisvą savaitgalį Žana su Sauliumi išvažiavo pas Reginą. Autobuse netikėtai susitiko klasiokę Virgą. Jinai, baigusi medicinos mokslus dirbo Meškuičiuose ir dabar važiavo aplankyti tėvų. Virga nuo vaikystės svajojo būti daktare. Vidurinėj mokėsi penketais. Studijų metais gavo Lenininę stipendiją. Tėvai ja labai didžiavosi. Kelionėje Virga atviravo, kad darbe nieko panašaus nėra, kaip kad ji svajodavo besimokydama. Nei kolegų palaikymo nesulaukia, nei dovanų iš pacientų. Tik amžini priekaištai ir susiraukę veidai aplinkui. Virga jaučiasi labai vieniša, skriaudžiama, persekiojama. Be tvirto pagrindo po kojomis. Tikriausiai mestų darbą, jei ne tėvai. Senukai labai didžiuojasi, kad duktė daktarė. Tik dėl jų dar dirbanti. Žanai buvo skaudu klausytis suolo draugės skundų. Džiaugėsi autobusui įvažiavus į gimtąjį miestelį. Atsisveikino su Virga ir patraukė pas Reginą.
Vakare, paguldžiusios Sauliuką miegoti, abi draugės prakalbėjo visą naktį. Žana išsakė savo abejones dėl Povilo ir jo šeimos. Regina papasakojo apie tą šeimą kiek pati žinojo. Povilo mama, Reginos kūma, vyriausia dukra šeimoje. Pačiai nepalankiai susiklostė gyvenimas. Su mylimu berneliu nespėjo susituokti. Jį kliudė kulka paklydėlė pokario metu. Liko jinai nėščia. Kas ims su vaiku? Nebuvo iš ko rinktis. Tad tekėjo už pirmo pasitaikiusio. O tas pasitaikęs buvo pijokėlis. Virė samagoną. Kitiems pardavinėjo ir pats gėrė. Vienas po kito biro vaikai. Albertas panautas, toliau Jonas, Irena, Ona, Povilas… Kai Povilui buvo treti metai , mirė jo tėvas. Natalijai sunku su tokiu pulku vaikų. Atsitiko vėl vyrukas. Pageriantis, pasileidęs, bet darbštus. Jo dėka šeima nebadavo ir vaikai nėjo vogti. Buvo drausmė šeimoj. Abudu dirbo kolūky. Vaikai šeimininkavo namie. Gimė Alfredas. Mažiausias, labiausiai lepinamas, išdykęs. Neilgai ta laimė buvo. Vyriškis susirado moterį be vaikų ir Nataliją paliko. Jinai sukosi kaip išgalėdama. Šiek tiek padėjo jai seserys. Jonas prieš armiją pasikorė. Irena ištekėjo, po jos tuoj ir Ona ištekėjo. Visi rūpesčiai liko paaugliui Povilui, nes motina ištisas dienas dirbo kolūkyje. Ir dabar šeima laikosi tik Povilo ir motinos dėka. Povilas darbštus, paklusnus. Nesitranko po vakarėlius, sėdi namie. O Fredis sėdi jiems ant sprando. Niekur nedirba, išgėrinėja. Nė vienos jaunimo sueigos nepraleidžia. Būna, kad ir sumuštas grįžta. Žana klausėsi ir svarstė: gal neteisi jinai. Be reikalo gal abejoja. Povilas tikrai kitoks nei kiti tos šeimos nariai. Nori susikurti ramų ir gerą šeimos gyvenimą.
–Žinai, ką? O imkim ir visi nuvažiuokim kada į Latviją. Fredis turi mašiną, teises. Nuvažiuotumėm iš vakaro ten, o ryte ir traukiam Latvijon. Ten sako esą daugiau ko galima gauti pirkti, nei čia. Palekiam? Aš paprašysiu Fredžio.
–Gerai, – sutiko Žana. – Važiuokim pasidairyt, kas ten dedasi. Gal ten nėra talonų?
Namo Žana grįžo su nauja viltimi. Kelionėje gal būt labiau pažins Povilą. Išsisklaidys jos abejonės. Paaiškės, kaip jai elgtis. Sujungti savo gyvenimą su juo ar ne.
Draugių suplanuota kelionė broliams patiko. Tad vieną penktadienio vakarą juodvi buvo Povilo namuose. Motina jas pasitiko su kepta višta ant stalo. Kalnas kugelio ir butelis degtinės buvo šalia. Povilo mama įdėmiai nužiūrėjo Sauliuką ir liko patenkinta, kai tas mandagiai pasisveikino. Netrukus atėjo ir abi Povilo seserys su šeimomis. Atsinešė daugiau svaigalų. Žana su Regina griežtai atsisakė taurelės. Povilas taip pat apvertė savąją. Fredis išgėrė kelias taureles ir greit nuėjo miegoti. Reik prieš kelionę gerai pailsėti. Seserys ir jų vyrai šurmuliavo, kol neliko svaigalų. Tik tada nenorom išsiskirstė.
Ryte, po kuklių pusryčių, išriedėjo į kelionę. Saulius nenustygo vietoje. Šokinėjo sėdynėje, sukinėjosi, dairėsi pro langus, nuolat klausinėjo, koks tai kaimas, miestelis. Stebėjosi kad nematė sienos tarp Lietuvos ir Latvijos. Aucė. Miestukas nedidelis, švarus, tvarkingas. Univermagas, maisto parduotuvė, valgykla, knygynas. Univermage visi džiaugėsi prekių gausa. Žana išrinko Sauliui kostiumą, marškinius, sau – basankes. Regina nupirko mamai ir tėčiui megztinius. Sau – bliuskutę, sijoną. Patenkinti pirkiniais, grįžo į mašiną. Regina pasiūlė nueiti į valgyklą papietauti. Visi pritarė, tik Povilas raukėsi, atseit negerai jaučiasi, nenori valgyti. Gal tik limonado nusipirks ir palauks visų mašinoj. Regina susirūpino, kur čia vaistinė?, gal vaistų kokių nupirkti?
–Nieko jam nėra, – nusijuokė Fredis. – Povilas tiesiog niekada nevalgo valgyklose.
–Kodėl? Gal buvo kada apsinuodijęs, – smalsavo Žana.
–Ne, ne. Maistą per daug nepažįstamų rankų čiupinėja.
–Tai ir baliuose nevalgo? Kaip ir mano pusbrolis?
–Baliuose valgo, nes ten tik šeimininkės…
–Bet ir valgyklose tik virėjos. Nečiupinėja pašaliniai.
–O tu jam pasakyk…
Žanai vėl smigo rakštis į širdį. Saulius greit pavalgė ir išlėkė pas Povilą į mašiną. Kiti valgė neskubėdami, pasišnekučiuodami.
Pavalgę pamažėliais grįžo prie mašinos. Važiuos namo. Per mašinos langą matėsi, kad abu susikaupę, kaktas surėmę kažką daro. Ką? O Viešpatėliau aukštielninkas! Saulius įkišęs pirštą į limonado butelio kakliuką. Nebegali ištraukti. Abu stengiasi išlaisvinti pirštą, bet nepavyksta. Fredis siūlo su plaktuku butelį sudaužyti. Žana persigando, juk sužalos vaikui pirštą. Išgelbėjo Regina. Ji turėjo lūpų vazelino. Su plaukų segtuku patepė pirštą palei butelio kaklelio kraštą ir pamurdė gylyn. To pakako. Riebaluotas pirštas išsilaisvino. Visi lengviau atsiduso, o Saulius pravirko laimės ašarom.
Važiuojant namo, Žanai ramybės nedavė įvairios mintys. Vėl ir vėl prieš akis iškildavo akimirksniu pasikeitęs Povilo veidas po pasiūlymo pavalgyti valgykloje. Bet pateisinimui stodavosi kitas vaizdas, kaip jis ryžtingai atsisakė svaigalų. Ir kitų šeimos narių supratingumas: pakartotinai niekas jam nebesiūlė. Gėrė patys į jį nebekreipdami dėmesio. Matyt įpratę, kad Povilas atsisako ir neberagina. Kaip pasielgti? Kaip? Sielos kertelėje kirba abejonė, kažkas sakyte sako, mesk viską. Palik kaip yra. Argi negerai gyveni? Bet kitas balsas ima prieštarauti, kad visgi dviese bus geriau, saugiau. Ir Sauliui labai reikia tėvo. Mato juk, ne akla, kaip sūnus prilipęs prie Povilo. Vienas galvosūkis ne galvosūkis. Gyvenimas Tyruliuose kasdien prastėja. Viskas po talonais. Kaip pokario metais, kaip prie vokiečių. Kaime gyventų, savo užsiaugintų. Daržovių į dabar turi savų, bet mėsa, pieno produktai… Kaime visko būtų. Ar pajėgs viena kaime? Reikia vyriškos jėgos. Ką daryti? Povilas atrodo neblogas žmogus. Dėmesingas ir jai ir Sauliui. Jo motina irgi šiltai sutinka. Gal viskas būtų gerai? Kaip žinoti? O meilė? Meilės nėra. Nebus. Meilė gyvena toli. Pati atsisakė. Nebegalima apie meilę svajoti.
Namuose Žanos laukė netikėtumas. Atėjo laiškas nuo mamos brolio. Rašė, kad nori atvažiuoti, aplankyti, kad pasiilgo. Mama buvo labai nustebusi . Tiek metų net labas nesakė. Miestely su broliene susidūrus, toji apsimesdavo, kad mamos nemato, o dabar panoro atvažiuoti. Kas gi čia nutiko?
–Rašyk, Žanute, gret atsakymą. Tegu atvažiuoja kada tik nori. Mes durų jiems neužversime.
Atėjus šeštadieniui , prigužėjo svečių. Mamos brolis atvažiavo su žmona ir sūnum. Atvažiavo ir Povilas. Sveikinantis prisistatė, kaip Žanos sužadėtinis. Dėdė su dėdiene susižvalgė.
–Sveikinam judu. Labai gerai, Žanute. Kiek gali viena vargti? Ir Sauliui reikia tėvo. Iš veido matau, kad geras žmogus. Padės tau vargelį vargti. – Tratėjo patenkinta dėdienė.
–Aš dar neapsisprendžiau, – visus atvėsino Žana.
–Prie stalo, užkandžiaujant, dėdienė išsakė apsilankymo tikslą:
–Amerikoj, Onute, mirė mūsų tolimi giminaičiai. Griausliai. Anksčiau ir tau dolerių parsiūsdavo, prisimeni? Tai parėjo laiškas apie palikimą. Reikia laišku susisiekti su notaru Amerikoj. Nusiūsti notaro patvirtintus giminystės dokumentus ir pareis palikimas. Tai va esat dar trys vaikai, tai ir dalintųsi į tris dalis. Staselė atsisakė savo dalies. Tiesiog anūkas jai patarė atsisakyti. Tai su broliu liekat dviese. Palikimas per pusę.
–Mielas broli, – kiek pagalvojusi sako mama. –ir aš tau palieku savo dalį. Aš gaunu šiokią tokią pensiją. Žana neblogai uždirba. Turim kur gyventi, ką valgyti. Nereikia mums to palikimo. Tvarkykitės dokumentus ant savęs ir ieškokitės palikimo. Beje, Griausliai turėjo sūnų. Negi ir jis miręs.
–Ne sūnus jiems. Įsūnis.
–Vis tiek jų pavardę turėjo. Sūnum pripažintas buvo.
–Laiške neminėjo jokio sūnaus.
–Ar turit, čia tą laišką? – susidomėjo Žana.
– Turim, turim, – dėdienė ištraukė voką iš rankinės ir padavė Žanai.
Žana apžiūrėjo voką, paskaitė angliškom spausdintinėm raidėm išvedžiotą atgalinį adresą. Ištraukusi iš jo paprasto popieriaus lapą, prirašytą ranka, pavartė, nepamačiusi nei įstaigos pavadinimo, nei antspaudo, turinio neskaitė. Sulanksčiusi, įkišo atgal į voką ir grąžino dėdienei.
–Sėkmės jums išsiieškant palikimą.
–Net neskaitysi, kas ten parašyta?
–Neskaitysiu. Jei mama atsisako, kam mums smulkmenos žinoti. Tai mamos valia.
–Ačiū tau, broliene, ačiū, Žanute, aš taip ir sakiau Jonui, kad atsisakysi ir tu. O jis netikėjo… – pašoko linksma dėdienė. Brolis tylėjo. Neaišku, ką jis galvojo. Pakėlęs galvą pažvelgė į mamą ir bandė kažką sakyti:
–Sese, taip neteisinga…
–Na ko tu, Joneli, bruki per prievartą, jei žmogus nenori… – nutraukė jį dėdienė.
Žana baisėdamasi klausėsi pokalbio. „Kokia godi ta dėdienė. Tiesą mama pasakojo, kad jinai Griausliams laiške rašė, jog mama ištekėjo už turtingo bajoro ir jai paramos nebereikia, o gaunamus dolerius visus Tupika prageriantis.“