Kai motina rauda, į žemę žiema
Pareina, skreite speigą parnešdama.
Kai širdį jai sopa, kai žūva vaikai,
Mirtim laikas spengia, sukausto ledai.

Į amžiną kryžių pavirsta tada,
Iš lūpų jos teka švenčiausia malda.
Už sūnų, už dukrą – aukotų save,
Dalia motinos – baisioje kančioje.

Gyva motina – jų pirmuoju riksmu,
Kai atima jį, nebetenka namų,
Nes gedulas gožia visas jų kertes,
O kelias pas ją jau vaikų neparves.

Kai motina skauda, sugrįžta žiema
Skreite nuožmų speigą parnešdama.
Ledu kaustyti josios sielos langai,
Į meilę suvystyti... miega vaikai.