Nuo glostymo stygiaus paviršius pradės samanoti,
Tačiau tu neklausk, kas pelenus slėpė tarp raukšlių.
Ropojam vos vos, nors vakar dar buvom sparnuoti,
Ir žiūrim po kojom dažniau, negu žvilgsniais matuojame aukštį.
Sakyk, gal ir tu jautiesi suglamžytu juodraščiu,
Kur vietos džiaugsmams įrašyti – tik paraštės?
Sugenda kiekvienas, kas moka tik pirkt ir parduoti,
O dovana būti nemoka – keiksnoja be saiko ir barasi.
Baisiuosi valdovais, kuriems nuo valdžios drumsčias sąmonė,
Kurie suvaikėja ir karas jiems tampa žaidimas.
Nejaugi jie mano,
Kad bus kas nukrapšto tironą apdengusias samanas,
Kai sapną žmonijos sujaukia kraujuojančios žinios?
Ak, vyre...Kas tu? Kaip iš liūto virtai į šakalą?
Kaip saugosi gentį, jauniklių būrius kai išpjovei?
Nudūrė, nudyrė net pusdievius juos dangstęs melas.
Statei ar nugriovei visas samanotas laimingos šeimynos tvirtoves?