Mano kaimynės blogai miega,
Nes jų vaikaičiai jau paaugę.
Lyg voveraitės ratais bėga
Ir grožio savo jos nesaugo.
Panamėje ant suolo sėdę,
Žvilgsniais sukarpo, odą lupa
Ir apkalba, kokia begėdė
Esu, netikusi močiutė.

Man gaila, kad jos nesupranta,
Moterys grakščios turi būti,
Net ir tada, kai plauką randa
Pražilusį. O aš – močiutė –
Tokia, kurios širdis netyla,
Nepasiduoda jokiam amžiui.
Tarpe vaikaičių „zumboj“ šylu,
Ritmą išbarškinu rožančium.

Ir kas, tegu sau jos žvairuoja,
Randu juk tarp jaunų intrigą,
Šėlstam, net „stogas pavažiuoja“,
Nuo kalno skriejam, kai prisnigę.
Jaunai žavi, spėri, džinsuota...
Tokia yra ir turi būti,
Energijai užprogramuota,
Vaikaičių mylima močiutė.