Tu skambus ir gražus, tu vienintelis toks
Motinos lūpom išaustas.
Skrisk žeme ir dangum, niekados nesustok,
Lietuvius priesaikai šauki.
 
Gal skambi tu vienaip laukuose Aukštaitijoj,
Truputėlį kitaip Žemaitijos kalvoj.
Ir Dzūkijoj mieloj niekados nenutyli,
Suvalkijoj banguoji su lelijom baltom.
 
Tau rūkai baltą patalą kloja,
Tau žiogai žalioj pievoje groja.
Tau lakštingalos vakarą, rytą
Gieda giesmę amžinai gyvą.
 
Man tavęs niekuo nepakeisti, 
Tik krūtinėje saugoti leiski.
O mintyse pint nuostabią pynę,
Ją įdėt į eilėraščių knygą.
 
Kas aš būčiau, jei lūpos sustotų
Tave tarsi maldą kartoti!
Kas aš būčiau be popieriaus balto,
Kuris už mane tave tartų!
 
Kai manęs nebebus, tu paliksi,
Gausk varpais, eglėj sakalu klyki –
Gimtas žodis – gyvybės šaltinis,
Gimtas žodis – vainikas Tėvynės!