Vanduo gyvasis ėmė žirti į lašus, purslus,
Kad nuo glamonės tižtų buvęs kietu grumstas.
Po vėtros žvirblio čirpesys garsus – šaunus jis ir drąsus,
Kai draugę kviečia ir kedena plunksnas.
Ir tavo pirštai kaip balta jautri šaknis
Veiklos labiau, nei vakar pasiilgo.
Kepurė slegia, spaudžia kambarys
Ir keistas nerimas gyvuonį sielos gildo.
Lyg kraujas neštų ižo likučius,
Lyg pats pavasaris judėti būtų kvietęs.
Tėkmė, versmė – viena iš paslapčių,
Kurią besemdamas jautiesi tarsi kiauras rėtis.