Gal mane nulinčiuos už tą geismą, už kūnų artumą,
Kai nakty pasiklysim užžiebę padangėj žvaigždes,
Paryčiui tavo veidas išnyks tarsi paribio dūmas,
Aš išskrisiu pro langą maža mūsų paukšte, kregžde.

Tavyje jausiu ilgesį,tolimo vakaro skonį,
Ir pasaulį po likusios mūsų abiejų kartos,
Apsivilksiu aš marškinius lino, tą rūbą marškonį,
Kolei laikas po mudviejų kojom nutykęs sustos.

Vėlei būsim kiti, tie, kurių dar pažinti nespėjom,
Pienių vynas, išauštančio ryto migla,
Taip ilgai, taip beviltiškai šito norėjom,
Kolei sudegėm meilėj ir tapome ryto žara.

Mus abu glaus rudens vaivorinio atolai,
Kol pajusiu, kad tu nuo manęs jau be galo nutolai.