Padaigos kalasi žolėj pernykštėje lėtai,
Tačiau ore lyg nerimas patvino – kaip matuojant skrydį.
Save keiksnoji, kad silpnai matai,
Ne pumpuruojiesi, o tuo labiau nežydi.
Užsidarai? Pasaulio aistros tolsta nuo jėgų raumens.
Meldeisi? Virkavai? O Dievas ar girdėjo?
Drovu, baisu, kad bejėgystė atsidengs.
O kai rėki ir aikštyjiesi, aišku, jog kvailėji...
Karštų galvų siūbuojami karai
Naujienų žodžiuose palieka sūrų kraujo skonį.
Ar prieš pakildamas jėgas pamatavai?
Iš dvasios elgetos su kostiumu – ne ponas.
Vadai – senoliai. Gūžiasi jauni.
Dar pačios pradžios – skaudžios, sunkios stangos.
Tiek tos vilties, kiek matomi žali,
Kurie per kančią susiras sau dangų.