Tūkstantį kartų už paiką kvailumą,
Save bariau: nieko gero nebūna,
Jei atvira tu esi, negali
Pasitikėti, bet kuo. Dideli
Gali sumindyti mažą, gels sielą,
Dieną, ne vieną, turėsi nemielą.
Ir vėlei klydau, nepasimokiau,
Apgautą mintį su skausmu tuokė.
Iš vaiko rūbų gal neišaugu,
Neatpažįstu tikrojo draugo?

Tūkstantį kartų sau prižadėjau,
Prie žmogaus neisiu, tai nepadėjo,
Pasitikėjau iš naujo, iš naujo –
Širdį guldžiau į jo ištiestą saują.
Pirštus sugniaužęs, traiškė ir juokėsi,
Taip netektis su šventa tyla tuokėsi.
Ir man dabar joje gera, ramybė,
Kada piktu žodžiu niekas negnybia.
Sau – karalienė be aukso karūnos,
Tūkstantis pirmas kartas juk... būna.